Aleksas Derkintis – miškininkas, pagal Aleksandro Stulginskio Žemės ūkio akademijoje įsigytą profesiją, – miškų ūkio inžinierius. Jis dirba Sedos girininkijoje miškininkystės specialistu, gyvena Ketūnuose, savo bočių ir probočių gyvenime, kur auga Derkinčių iš kartos į kartą sodinti medžiai, jau sukūrę miško aplinką.
Nuo po visą sodybą pasklidusių senolių medžių, o jų yra apie 250, net ir vasarą išsilaikančios drėgmės čia guli apsamanoję akmenys, kai kurie net iki 40 tonų gali sverti.
Sodyboje dar tebežydi ir vaisius nokina bočiaus Domininko Derkinčio ir probočiaus Domininko užveistas vieno hektaro sodas.
Mums susitikus, Aleksas pasakojo apie jį užauginusius bočius ir savojo tikėjimo kelią.
Aplinka, kurioje augau
Augau Ketūnuose apsuptas didelės šeimos suaugusių žmonių. Grįžę iš tremties, neradę namų, glaudėmės išlikusioje pirtyje. Reikėjo iš naujo sukurti gyvenimą. Kadangi su broliu Antanu (ramybė jo dūšiai) augome be tėvo, mums bočiai buvo kaip tėvai. Iki sąmoningos paauglystės juos vadinome tėveliu ir mamyte. Kažkaip taip buvo. O bočiai buvo labai religingi. Tad ir aš nuoširdžiai laikiausi krikščioniškų pažiūrų.
Mano bočius Domininkas Derkintis Smetonos laikais buvo aktyvus katalikiškų organizacijų narys. Iki Antrojo pasaulinio karo jis dalyvavo pavasarininkų judėjime. To meto laikraštis „Žemaičių prietelius“ rašė: „Pavasarininkų kuopa puikiai gyvuoja. Turi 130 narių, vyrų ir mergaičių būrelius, didžiulį 40 žmonių chorą, stygų orkestrą ir dabar sudarytas dūdų orkestras. Kuopai vadovauja pasišventęs tam darbui p. D. Derkintis.“
Man tai kelia ir didelį nusistebėjimą, ir pasididžiavimą. Kaip bočius, valdydamas tokį didelį tiems laikams – 30 hektarų – ūkį, galėjo rasti laiko ir visuomeninei veiklai? O jis dar vaidino vietiniuose liaudiško teatro spektakliuose!
Ūkininkavimas tada buvo sunkus darbas. Pagrindiniai ūkio darbo įrankiai buvo šakės, dalgiai ir arklių traukiami plūgai.
O juk buvo dar ir meilės reikalai. Draugaudamas su būsima žmona Bronislava Jurkute, kunigo Leono Jurkaus seserimi, jis kartas nuo karto, po ūkio darbų, ant arklio sėdęs jodavo į pasimatymus. Iš Ketūnų į Aleksandriją, netoli Skuodo. O rytą – vėl ūkis.
Bočių duotas tikėjimas
Nuo mažumės bočiai man buvo didelis autoritetas. Buvau pakrikštytas, privestas Pirmos Komunijos, padermavotas. Kiekvieną sekmadienį kartu su visais lankiau bažnyčią, eidavau išpažinties ir priimdavau Komuniją. Neišklausyti Mišių sekmadienį reiškė padaryti nuodėmę. Priėmęs Komuniją pajusdavau palengvėjimą ant širdies. Gal tas pajutimas būdavo dėl to, kad viską dariau nuoširdžiai, su tikėjimu, jog tai yra tikrasis ryšys su Dievu. Ir tai truko iki tol, kol mokiausi vidurinėje mokykloje.
Mūsų namuose buvo daug religinio turinio knygų. Buvo ir Biblija. Aš tas krikščioniškas knygas paskaitinėdavau. Iš pradžių viską priėmiau be didesnio kritinio mąstymo. Vėliau ėmiau pastebėti įvairių prieštaravimų. Pagrindinis nesusipratimas dėl Dievo misijos žemėje. Kodėl Dievas, mano supratimu, visuotinis gėris yra pateikiamas kaip eksperimentatorius, baudėjas? Ir tada aš padariau išvadą, kad krikščionių sukurta teorija apie Dievą yra tik tam, kad būtų galima valdyti žmogų.
Bažnyčios pradėjau nebelankyti. Prie to dar prisidėjo daugiau žinių apie mus supančią begalinę Visatą. Senovinių raštų tyrinėtojas ir rašytojas Erichas fon Denikenas knygoje „Istorija neteisi“ yra pasakęs, kad Tikrasis Dievas, Didžioji Kūrimo Dvasia, nėra atsakingas už žemiškųjų religijų ir dogmų kratinį.
Aplinkinių reakcijos
Bočius mano pasitraukimą iš krikščioniškų apeigų priėmė labai tolerantiškai. Kai eilinį sekmadienį jis, ruošdamasis į bažnyčią, paragindavo ir mane, o aš atsakydavau, kad geriau eisiu pasivaikščioti po mišką, į paupius, jis juokaudamas pasakydavo, atseit, mano mintį: „Mona bažnīčė karklīnū, tėn aš Dieva garbėno.“ Dėl bažnyčios ir tikėjimo tarp mudviejų piktumų nebuvo.
Kai dėl krikščionybės padarytų blogybių ir Biblijos prieštaravimų ne taip seniai norėjau padiskutuoti su viena nuoširdžia „Marijos radijo“ gerbėja, man buvo pasakyta: „Neikime taip toli.“ Tas pats – su mano dėdėmis ir tetomis. Dėdė Kastytis ar teta Alma, išgirdę mano argumentus, sustabdo – pasilikime kiekvienas prie savo.
Kažkaip nenorima į religiją pažvelgti kritiškai. O reikėtų!
Tai supranta ir profesionalūs Biblijos žinovai. Štai Brianas Bakeris, dešimtmetį buvęs vienos didžiausių Australijos bažnyčių pastoriumi, savo knygoje „Biblija – nesusipratimų šaltinis“ daro išvadą, kad „Biblija yra ne kas kita, o žmogaus kūrybos, vaizduotės ir mitų, perduodamų iš kartos į kartą, rezultatas… Ji negali būti laikoma įkvėpta Dievo.“
Tikime pataikaudami?
Pritardamas pastoriui norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad krikščionių Dievo išpažinimas yra paremtas esamais ir buvusiais žmonių socialiniais santykiais. Visur maldose pataikavimas, garbinimas, nuolankumas. Lygiai taip pat, kaip žmogus elgdavosi prieš savo valdovą, daugiau galios turintį asmenį. O Dievą – visakuriantį protą ar, dar kitaip, kosminę energiją reikia priimti kaip savęs, tiksliau, savo sielos dalį. Reikia ieškoti ryšio su Juo, o ne pataikauti. S i e k t i, kad tavo gyvenimas būtų kuo padoresnis.
Tai akcentuoja ir amerikiečių pamokslininkas, rašytojas Džozefas Merfis. Jis skelbė, jog pasaulyje yra tiktai viena pagrindinė energija – kosminė, ir kiekvienas mūsų esame tas kanalas, per kurį ši jėga ieško galimybės maksimaliai pasireikšti. Reikia tik, kad mes taptume švariu kanalu tos dieviškos energijos tekėjimui.
Man priimtinas ir Irano religinės mažumos – sufijų – supratimas. Jų siekiamybė yra susilieti su Dievu ir taip pasiekti visišką laimę. Sufijai teigia, kad Dievas turi būti jaučiamas kaip šviesa, sklindanti į tikinčiojo širdį. Tačiau tam, kad širdis galėtų tą šviesą priimti, ji privalo būti skaidri. Sufijų teigimu, siela ir Dievas yra vienuma, bet atskirti vienas nuo kito. Žmogaus siela esą ištremta iš Kūrėjo aplinkos, tačiau visąlaik labai ilgisi savo „namų“ ir trokšta kuo greičiau vėl susilieti su Kūrėju.
Tai, manyčiau, – labai teisingas supratimas. Ir Romos imperatorius Markas Aurelijus teigė: „Kūnas – į atomus, siela – į Visakuriantį Protą.“
Blogis, kai nėra tolerancijos
Grįždamas prie religijų pasakyčiau, kad dauguma jų yra blogis. Kiek suluošinta gyvenimų, sunaikinta žmonių, kiek kankinimų būta vien skelbiant religines tiesas ir už jas kovojant! Tik dėl to, kad žmogus kitaip įsivaizdavo pasaulio sandarą.
Pasaulyje – daug religijų. Ir kiekvienos skleidėjai yra įsitikinę, kad jų religija teisingiausia ir svarbiausia. Jie įsivaizduoja, kad skelbia Dievo žodį.
Tuo pagrindu mumyse įsitvirtino ir mūsų bažnyčia. Dabar bažnytinis monopolis pas mus yra užvaldęs ir televiziją, ir radiją, ir visus valstybinius renginius, nors Konstitucijos 43 str. skelbia, kad valstybinės religijos nėra. Bet vis tiek viskas monopolizuota.
Krikščionys katalikai, turėdami galingą radijo stotį „Marijos radijas“, nenori suteikti eterio kitų religijų atstovams, diskusijai apie tikėjimą. Nėra tolerancijos kitokioms pažiūroms.
Viskas yra gyva ir sąveikauja
Aš dėl to ir stengiuosi atsitolinti nuo krikščioniškų apeigų. Ramybę ir atsipalaidavimą randu tarp medžių. Akademikas L. Kairiūkštis teigė: „Medis tikrai jaučia! Viskas yra energija ir viskas yra gyva ir sąveikauja. Kiekviename gyvame organizme yra ta nematoma dalelytė, tas laukas, galima sakyti, siela, kurią turime ir mes…“
Man, kaip medžių ir miškų mylėtojui, artimas yra senovės pagonių tikėjimas. Nežinau su juo susijusių apeigų, bet man ji atrodo švari. Ir aš visada prisimenu bei kitiems pateikiu archeologės, hab. mokslų dr. Marijos Gimbutienės, tyrinėjusios senosios Europos visuomenės struktūrą, raidą, religiją, raštą, teiginį: „Tautos žiedas links į Romuvą, o avinėliai, be abejo, bursis prie bažnyčių, garbindami mirusį Dievą. Mums reikia gyvybės syvų, šventos žemės, su jos šventais miškais, akmenimis, o ne susirakinti nuodėmių baime ir bijoti abstraktaus, tolimo, svetimo Dievo.“
Dalailamos išmintis – visavertį dvasinį gyvenimą galima gyventi be religijų.
Ir aš suvokiu, kad žmogaus gyvenimui daug įtakos turi šeima, kurioje jis gimė, aplinka, kurioje augo, bet galutinį sprendimą apie mus supantį pasaulį priima tik jis pats.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
