Plinkšių dvare dar tarpukariu gyvavo Žemės ūkio mokykla, o sovietiniu laikotarpiu, daugiau nei du dešimtmečius, jame veikė žemės ūkio technikumas.
Paieškojau žmonių, kurie mokėsi Plinkšių žemės ūkio technikume. Be vargo radau net tris. Visiško atsitiktinumo dėka mano pašnekovai technikume mokėsi tuo pačiu laiku – 1966–1970 metais. Visi trys baigė agronomo specialybę.
Nijolė Savickytė iš Kurmaičių kaimo ir Petras Mažrimas iš Sedos mokydamiesi susimylėjo, prieš baigiamuosius egzaminus jau buvo padavę pareiškimą tuoktis, tad kursiokės į vinjetę Nijolę jau įrašė Mažrimienės pavarde.
Nijolė Mažrimienė ir Danutė Vielavičiūtė (dabar Musulienė) pasidalijo studijų Plinkšėse prisiminimais.
Plinkšių dvaras tarpukariu ir sovietmečiu
1925 m. Žemės ūkio valdybos nutarimu grafams Pliateriams priklausiusios Plinkšių dvaro žemės buvo nusavintos. 1934 m. Plinkšių dvaro centrą nupirko Žemės ūkio ministerija ir čia įsteigė Žemės ūkio mokyklą, kuri buvo pavadinta vyskupo Motiejaus Valančiaus vardu.
Žemės ūkio mokykla ruošė specialistus, kurių labai trūko Lietuvos kaimui. Mergaitės buvo mokomos namų ruošos darbų: gaminti valgius, ruošti, serviruoti stalus, kepti duoną, verpti, austi ir siūti.
Apie 1955 m. mokykla buvo pertvarkyta į Plinkšių žemės ūkio technikumą, jame mokė dviejų specialybių: zootechniko ir agronomo.
1977 m. technikumas buvo uždarytas, o dvaras ir rūmai atiteko Plinkšių valstybiniam ūkiui.
1981 m. Plinkšių dvaro architektūrinio ansamblio savininke tapo naftos perdirbimo gamykla.
Pagal LIMIS inf.
Pasakoja Danutė MUSULIENĖ
Neišpasakytas grožis
Atvažiavau į Plinkšių technikumą iš Jazdauskiškių kaimo netoli Gegrėnų (Plungės r). Tiesioginio susisiekimo autobusu nebuvo. Reikėjo važiuoti iš Gegrėnų į Sedą, o iš Sedos – į Plinkšius. Apsigyvenau bendrabutyje. Buvome visi labai jauni. Aštuonias klases baigę, penkiolikos metų, kitas – gal ir šešiolikos.
Technikumo patalpos buvo dvare. Neišpasakytas grožis tiek viduje, tiek aplink – dideliame parke. Nors, aišku, dvaro laikų blizgesio jau nebuvo, bet mums, kaimo vaikams, tas gražumas užimdavo kvapą. Kabinetai buvo dideli, po kojomis girgždėjo parketas.
Neatsimenu, kad sienas būtų puošę veidrodžiai ar paveikslai, bet atsimenu baltų koklių krosnis. Nors jomis patalpų nešildė, bet kabinetuose žiemą šalta niekada nebuvo. Gal radiatoriai kokie buvo?
Kabinetai buvo išdėstyti per du aukštus, buvo didelė biblioteka su daug knygų.
Buvo labai graži ir didelė šokių salė. Apačioje buvo buities darbų kabinetai, gal ir valgykla vienu tarpu. Buvo labai gražūs laiptai. Įėjimas – iš parko pusės. O durys iš ežero pusės buvo visada užrakintos. Antrame aukšte buvo gražus ir didelis balkonas. Neatsimenu, kad būčiau po jį vaikščiojusi. Man atrodo, kad vienu tarpu ir paštas rūmų pirmame aukšte buvo.
Technikume buvo daug studentų, dėstytojų. Dvaras klegėjo nuo jaunų žmonių. Direktoriaus neatmenu, bet žiūrėdama į vinjetę matau dvi didesnes nuotraukas – T. Liutkaus ir S. Petrulevičiaus. Petrulevičius, manau, buvo direktorius, o Liutkus – pavaduotojas. Žinau, kad direktorium buvo ir Stankūnas, bet vinjetėje jo nėra.
Mūsų, devintoje agronomų laidoje, suskaičiuoju 35 studentus, o dėstytojų – 19, kartu su direktoriumi ir pavaduotoju.
Praktikos
Po to, kai baigėme antrą kursą, du rudenis reikėjo važiuoti į praktiką. Pirmoji praktika buvo Rupiekių kaime. Trys panelės apsigyvenome senoje trobelėje pas Martinkienę. Matyt, technikumas ar kolūkis jai kažkiek mokėjo už mūsų apgyvendinimą. Ji mums virė valgyti paprastai, kaimiškai – vakare dažniausiai pieniškos sriubos, pietums burokėlių ar kitų daržovių sriubos. Grįždavome vakare nuvargusios, per dieną po laukus prisivaikščiojusios.
Bet jaunystėje nuovargis greit praeina. Tai į svečius dar ir vaikiukų ateidavo. Iš Sedos ar iš to paties kaimo. Juk įdomu visiems – naujų panų atsirado. Sėdėsim, juoksimės, vienas turėjo motorinką, tai ir važinėdavome vienas po kito. Sutemdavo, šposų, juokų užtekdavo iki pusiaunakčio. Praktika tęsėsi panašiai apie mėnesį. Taip visi susidraugavome, kad net gaila buvo grįžti prie mokslų, į Plinkšius.
Antra praktika buvo Narvydžiuose, Skuodo rajone. Buvau viena. Vėl gyvenau pas vietinę moteriškę. Prisimenu: uždavė didžiausią lauką išmatuoti. Nė galo, nė krašto tam laukui… Kaip aš ten jį išmatavau, taip brigadininkas ir užsirašė, nėjo permatuoti.
O aš visą praktikos laiką ėjau ir ėjau paskui agronomą arba paskui brigadierių. Skaičiavau dienas, kada ta praktika baigsis. Vienai nuobodu. Laimė dar, kad buvau mėgėja knygas skaityti.
Praktika buvo privaloma. Grįžus reikėjo ją aprašyti ir atsiskaityti. Bet mano atmintyje tie atsiskaitymai neišliko. Ir kiek buvo naudos iš to žingsniavimo paskui agronomą ar brigadierių, negaliu pasakyti.
Be šitų praktikų, kiekvieną rudenį mus vežė į kolūkius rinkti bulvių, rauti cukrinių runkelių.
Gyvenimas bendrabutyje
Didžioji dalis technikumo studentų gyveno bendrabutyje. Bendrabučių buvo du. Vienas – buvusiame dvaro kumetyne, o antras – trijų aukštų mūriniame baltų plytų pastate, tuoj už parko teritorijos. Kambariuose gyveno po tris ar penkis studentus. Lovos kambariuose – geležinės, girgždančios. Buvo bendra virtuvė – viena visam aukštui. Koridoriaus gale – tualetai, rūsyje – katilinė ir dušo patalpa.
Prisimenu, kad žiemą kambariuose buvo labai šalta. Juk ir apavas ir drabužiai buvo ne kokie. Žieminių batų iš viso neturėjau, tik guminius. Geriau jau su bateliais nei su guminiais. Mama buvo įtaisiusi laivelius. Žiemą takas nuo bendrabučio iki technikumo būdavo labai slidus, tai mane draugės tiesiog nutempdavo ir partempdavo po paskaitų. O aš šaukdavau, kad temptų atsargiai, nes labai tuos batelius saugojau.
Buvo tokia žalia jaunystė, kad apie nepriteklius, nepatogumus tiesiog negalvojome. Paskutinio kurso studentai jau gyveno kumetyne. Ten sąlygos buvo dar prastesnės. Nebuvo vandens, tualetai – tik lauke.
Pramogos
Nebuvau iš bagotųjų. Abu tėvai – paprasti kolūkiečiai, tai ne visose pramogose dalyvaudavau. Bet prisimenu, kaip švęsdavome gimtadienius (tų, kurie ne žiemą gimę). Jau žinome, kad greit bus, tai susimetame tyliai po rublį. Man atrodo, kad iš tų sumestų pinigų jokios dovanos nepirkom. Buvo nuperkama „Moskovskajos“ pora butelių, duonos, konservų. Išeidavome į Plinkšių mišką prie veimutinės pušies. Ten pabaliavodavome. O dainų ir juoko buvo… Net miškas skambėjo. Stengėmės grįžti iki vakaro vienuoliktos. Kitaip bus užrakintos durys, reikės kabarotis pro langus, balkoną ar maldauti budinčiosios, kad atrakintų duris ir niekam neišduotų.
Prie pramogų priskirčiau ir mokymąsi vairuoti. Teisių mes nelaikėme, bet buvom išmokyti važiuoti motociklu, gruzavine mašina (sunkvežimiu – red. past.) ir traktoriumi „Belarus“. Net pažymėjimą išdavė, kad mokame vairuoti traktorių.
Pasakoja Nijolė MAŽRIMIENĖ
Man atmintyje išliko Baltoji šokių salė. Iš grafų laikų. Kokie ten smagūs šokiai buvo – ant parketo! Ir visai nesvarbu, kad muzika grojo iš patefono plokštelių. Plokštelių ir iš namų atsiveždavome, nes ten visą laiką suko tas pačias: „Žil da byl čiornyj kot za uglom“, Muslimas Magomajevas, Edita Pjecha, Tamara Miansarova, Josifas Kobzonas. Gyvai atliekamos muzikos neatsimenu, kad kada būtų buvę.
Prisimenu, antrame aukšte buvo didelė biblioteka, direktoriaus kabinetas, dėstytojų kambarys. Įeidavome per paradines duris iš parko pusės, tokie didingi laiptai. Valgyklos pastatas buvo atskirai, arčiau ežero. Virėja dirbo sediškė Norkienė. Valgis – skanus ir labai pigus. Nė rublio neišleidęs galėjai skaniai pavalgyti. Aišku, tada pilna burna duonos prikąsdavom…
Rūmų rūsyje buvo daug visokių kabinetų ir katilinė. Kabinetuose po langais buvo pakabinti radiatoriai. Pavasarį, šiltomis rudens dienomis atsidarydavom langus…
Atsimenu išleistuvių balių. Mergaitės vilkėjo juodom suknelėm, vaikinai, vyrai – juodais kostiumais. Buvo pasamdytos dvi gaspadinės: vienos kursiokės mama Lukavičienė ir kursioko Kiesaus sesuo. Stalai buvo sustatyti Baltojoje salėje. Ir muzikantas buvo – Juozas Andriekus su akordeonu. Buvo labai linksma, bet kažin ar per naktį balius tęsėsi. Abejoju.
PABAIGAI
Mažai kas iš baigusiųjų Plinkšių žemės ūkio technikumą įsidarbino kolūkiuose agronomais ar zootechnikais, nes ir Žemės ūkio akademija tų specialybių studentų jau buvo prirengusi, bet vadinamaisiais kolūkio specialistais dirbo daugelis technikumo absolventų.
O dvarų rūmų pastatas toliau ėjo iš rankų į rankas.
1978 metais į Plinkšių dvaro rūmus iš Ketūnų perkeliama aštuonmetė mokykla.
1980 metais mokykla iškeliama į naujas patalpas, dvare ima veikti Plinkšių kultūros namai, biblioteka, felčerinis punktas.
1981 metais rūmai perduodami akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“. Aptvarkomas dvaro parkas, 1983–1987 m. parko teritorijoje pastatomas profilaktoriumas. Pats dvaras uždaromas.
2004 m. birželio 28 d. dvaro ansamblis aukcione parduodamas Šiaulių „Gubernijos“ alaus daryklos antrinei įmonei „Šiaulių Baltija“. Tais pačiais metais dvaras vėl buvo parduotas – šį kartą įmonei „Linos namai“.
2020 m. jį įsigijo įmonė „Lelijų dvaras“.
Dvaras ir jo parko teritorija nuo žmonių kol kas atitverta.
Nuotraukos iš Danutės MUSULIENĖS asmeninio albumo
