„Auksinis scenos kryžius“ – aukščiausias Lietuvos teatro apdovanojimas. Profesionaliojo scenos meno vertinimo komisija iš 105 scenos meno kūrinių, sukurtų 2025 metais, išrinko ir paskelbė kandidatus „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams pagal sudarytas atskiras kategorijas. Pradedančiojo menininko kategorijoje tarp pretendentų už vaidmenį monospektaklyje „Be ryšio“ pateko iš Plungės kilęs aktorius Laurynas Luotė.
Savo aktorinę karjerą pradėjo Plungėje
Scena visada atpažįsta tuos, kurie į ją ateina ne tik vaidinti, bet ir ieškoti. Ieškoti savęs, ribų ir klausimų, į kuriuos nėra paprastų atsakymų. Pradedančiojo menininko kategorijos nominantai – dar tik besiformuojantys, bet jau skambantys ir aiškiai girdimi balsai. Artėjant Tarptautinei teatro dienai, kurios metu ir paaiškės, kurie iš pretendentų pasipuoš „Auksiniu scenos kryžiumi“, pakalbinome Lauryną apie kūrybą ir tai, kas slypi po ja.
Pažintį su vaidybos menu L. Luotė pradėjo būdamas 10 metų, kai pakviestas draugo atėjo vaidinti į Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrą „Saula“. Atėjęs iš karto susižavėjo bendruomene, kurią ten rado. Išvykos autobusais į pasirodymus, buvimas su draugais, pasak Lauryno, jam tada buvo svarbiau nei pats teatras.
Į aktorinį – tik iš ketvirto karto
Vis dėlto metai, praleisti kultūrinėje aplinkoje, jauname žmoguje suformavo menišką sielą. Atėjus laikui rinktis specialybę, plungiškis nusprendė sukti aktorystės keliu. Deja, pirmasis blynas prisvilo – nepateko nei į Vido Bareikio aktorių kursą Vilniuje, nei į Valentino Masalskio kursą Klaipėdoje. Patyręs nesėkmę įstojo studijuoti „tikros“ profesijos.
„Tėvai norėjo, kad pasirinkčiau finansiškai stabilią, anot jų, tikrą profesiją. Sekėsi matematika, patiko kompiuteriai, tad nusprendžiau išmėginti save programavimo srityje. Jau pirmame kurse supratau: esu ne savo vietoje – ne toje aplinkoje ir ne su tais žmonėmis. Jaučiausi nelaimingas, gyvenantis svetimą gyvenimą“, – kalbėjo Laurynas.
Aiškiai suvokęs, kur jo vieta, L. Luotė atkakliai siekė būti priimtas į teatralų bendruomenę. Deja, nei antras, nei trečias bandymai nebuvo sėkmingi. „Pastačiau viską ant vienos kortos. Galvojau, kad negali nepasisekti žmogui, kuris dėl savo pasirinkimo pasiryžęs tiek daug paaukoti. Buvo skaudu išgirsti „ne“, atrodė, ateities nebėra“, – prisiminė nesėkmių ruožą plungiškis.
Sakoma: neįleidžia pro duris, lįsk per rakto skylutę! Ir užsispyręs jaunuolis tą skylutę surado. Perskaitęs skelbimą, kad Užupio dramos teatras ieško profesionalių aktorių ir siekiančių tapti profesionalais, nuėjo į atranką ir iš karto buvo pakviestas pagrindinio vaidmens atlikėju.
Tuo metu, kai režisierius V. Masalskis rinko naują aktorių kursą, Laurynas jau buvo susikūręs savo gyvenimą sostinėje: studijavo muzikos teatrą Vilniaus kolegijoje, vaidino Užupio teatre, turėjo susiradęs draugų. „Abejojau, ar verta viską palikti ir važiuoti į Klaipėdą. Nuvažiavau ir nebejaučiau jokios įtampos, atrodė, kad man labiau rūpi užbaigti pradėtą misiją, nei išgirsti ilgai lauktą „taip“. Matyt, dėl to ir buvau priimtas“, – svarstė pašnekovas.
Atradęs savo vietą pasijuto nešamas ant bangos
L. Luotė pasakojo, kad nuo tada, kai įstojo į aktorinį, jautėsi tarsi nešamas ant bangos, globojamas aukštesnių jėgų. Jau trečiame kurse jis buvo pakviestas į Klaipėdos jaunimo teatrą vaidinti spektaklyje „Belaukiant Godo“. Vėliau – vaidmenys ne tik Jaunimo teatre, bet ir Klaipėdos dramos, „Taško“ teatruose. Aktorius ne kartą yra save išbandęs kine.
Teatralų bendruomenė Klaipėdoje, pasak Lauryno, tokia glaudi, susigyvenusi, draugiška: „Mes visi vieno – V. Masalskio – lizdo vaikai. Patekęs į jį, nė karto nesuabejojau suradęs savo vietą.“
Jauniems aktoriams nėra lengva realizuoti save scenoje – rinka maža, o aktorių daug. Dėl mažo atlyginimo tenka ieškotis papildomų darbų. L. Luotė sakė režisuojantis, vedantis renginius, užsiėmimus vaikams.
Paklaustas, su kokiais iššūkiais, be mūsų jau įvardintų – konkurencijos ir per mažo uždarbio, dar susiduria jauni menininkai, kalbėjo apie prasto debiuto baimę, baimę susigadinti reputaciją: „Esame labai priklausomi nuo to, ar patinkame žmonėms, ar ne. Tad yra baimė būti nemylimiems.“
„Gal ir jaučiuosi nusipelnęs „Auksinio scenos kryžiaus“…
Žinia, kad už vaidmenį monospektaklyje „Be ryšio“ pateko tarp kandidatų pradedančiojo menininko kategorijoje, aktoriui buvo gana netikėta.
„Metus dirbome, kol pastatymą „Be ryšio“ išvydo žiūrovai. Tai gana sėkmingas projektas, bet pinigų iš jo neuždirbau. Todėl gal ir jaučiuosi nusipelnęs „Auksinio scenos kryžiaus“. Nors iš tiesų nesitikėjau būti pastebėtas. Maniau, kad būsiu pamirštas, nes ne visi vertinimo komisijos nariai matė spektaklį. Žinia, kad esu nominuotas, man tarsi ženklas, kad bendruomenė, kuri net keturis kartus man pasakė „ne“, priėmė mane, kad mano vieta joje po truputį aiškėja, kad tunelio gale darosi šviesiau“, – dalinosi mintimis plungiškis.
„Save pradedu laikyti Marijampolės teatro aktoriumi“
L. Luotė sakė esąs aktorius, kuriam patinka šaržinė vaidyba, kai vaidmuo kuriamas per džiugesį. Vienas mylimiausių jo suvaidintų personažų – nenusisekęs aktorius spektaklyje „Belaukiant Godo“.
Per džiugesį Laurynas kuria ir naujausią savo vaidmenį spektaklyje „Aš gydytojas“ pagal Moljero komediją „Gydytojas per prievartą“. Pagrindinio veikėjo apsišaukėlio daktaro Sganarelio vaidmuo, pasak menininko, labai artimas jo svajonių vaidmeniui.
Komedija „Aš gydytojas“ statoma Marijampolės teatre, į kurį dirbti buvo pakviesti devyni teatro „Taškas“ aktoriai. „Mums keliamas uždavinys sukurti profesionalų teatrą. Dirbame naujoje vietoje nuo metų pradžios, todėl save jau pradedu laikyti Marijampolės teatro aktoriumi, nors dar turiu vaidmenų ir Klaipėdoje.“
Šis pavasaris pilnas įvykių
Pasidomėjome, koks Laurynas yra kasdienybėje, ar lieka aktoriui laiko asmeniniam gyvenimui.
„Visada buvau gatvės vaikas, toks ir jaučiuosi likęs, iki šiol važinėju riedlente. Šiuo metu su kurso drauge Elzbieta ruošiamės vestuvėms“, – paaiškėjo, kad šis pavasaris jauno vyro gyvenimo istorijon įeis ne tik dėl profesinių pasiekimų.
O mums liko tik palinkėti kraštiečiui sėkmės tiek asmeniniame, tiek kūrybiniame gyvenime. Palinkėti, kad kovo 27-ąją per „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremoniją L. Luotė pasipuoštų vertinguoju pakabuku. Nors gal ne apdovanojimai svarbiausia… Gal svarbiausia tai, kad Lauryno balsas scenoje skambėtų dar ilgai – jautriai, įtaigiai, giliai, tiesiai į žiūrovų širdis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
