Dvidešimtojo amžiaus vyro kasdienybė, kuri perteikiama per kiek daugiau kaip tris šimtus Mažeikių muziejaus rinkiniuose ir privačių asmenų kolekcijose saugomų eksponatų, – taip galima įvardinti iki gegužės pabaigos Mažeikių muziejaus vienoje iš salių veikiančią parodą „Vyrų šiokiadieniai“.
Lydėjo visą gyvenimą
Šios parodos priešistorė gana paprasta: prieš dvejus metus muziejuje buvo surengta paroda „Moterų šiokiadieniai“. Joje buvo pristatyta moterų kasdienybė – nuo skalbimo mašinų su skalbiniais iki grožio kampelio su plaukų suktukais ar bufeto su stikliniais servizais.
„Jau tada kolegės juokavo, kad po tokios parodos negalima diskriminuoti vyrų, o aš atsakiau: kodėl gi ne. Tada muziejaus rinkiniuose pradėjome žiūrėti, kokius daiktus būtų galima eksponuoti pristatant vyrišką kasdienybę. Kokiais paprastais, bet prasmingais daiktais papasakoti apie vyrų gyvenimą dvidešimtajame amžiuje. Svarbu buvo, kad tai nebūtų vieno žmogaus istorija, o patirtys, bendros daugeliui vyrų“, – apie parodos atsiradimo priešistorę kalbėjo parodos kuratorė, muziejaus rinkinių saugotoja Živilė Ruikienė.
Parodoje pristatoma apie 200 muziejinių vertybių iš muziejaus rinkinių bei daugiau nei šimtas eksponatų iš privačių kolekcijų – žiebtuvėlių, alaus bokalų.
Šioje parodoje nėra pristatoma kurios nors vienos socialinės grupės – darbuotojų, tarnautojų ar valstiečių – vyrų kasdienybėje naudoti daiktai. Nėra griežtai apibrėžtas ir laikotarpis. Eksponuojami įrankiai, dokumentai, drabužiai, asmeniniai daiktai ir laisvalaikio reikmenys, kurie lydėjo vyrą kiekvieną dieną – dažnai ilgus metus, kartais visą gyvenimą.
Radiniai paprasčiausiame stalčiuje
Eksponatai parodoje išdėstyti teminėmis grupėmis ir gyvenimiškais fragmentais, kurie leidžia sustoti, pasižvalgyti ir atpažinti situacijas – vyro diena prasideda rytine higiena, kurią čia įkūnija kibiras, praustuvė, rankšluostis ir rundulis, kuriuo vyrui buvo užpilamas vanduo ant rankų. Po to seka prieškambaris, iš kurio vyras rytais žengdavo į platųjį pasaulį ir į kurį pirmiausia įžengdavo grįžęs namo vakarais. Pasak rinkinių saugotojos, teko ilgai ieškoti to laikotarpio batų dėžės.
Bene pagrindinis parodos akcentas – vakarinis salono kampelis, kuriame vyras po dienos darbų žiūrėdavo televizorių ar skaitydavo laikraščius.
Tarp prieškambario ir salono kampelio daug įvairių eksponatų. Vienas iš jų – paprasčiausias stalo stalčius, į kurį, atrodo, visi dėdavo viską – nuo dokumentų iki raktų. Tikėtina, kad panašūs universalūs stalčiai būdavo visuose arba daugelyje namų.
Tarp eksponuojamų vyriškų dokumentų – sovietinė banko indėlininko knygelė, žvejo bilietas, medžioklinio šuns pasas, piniginė, laikrodis, cigarečių „Astra“ pakelis ir dar daug smulkių daiktų, kurie kartais tokiuose stalčiuose pragulėdavo metų metus. Šie daiktai, kurie kadaise buvo laikomi rankose, nešioti kišenėse, padėti ant stalo ar naudojami poilsio metu, kiekvienam žiūrovui primena jo asmeninę patirtį, artimus žmones ar girdėtus pasakojimus.
Neužmiršo garažo
Parodoje mažeikiškio vyro darbo dieną primena eksponatai – produkcija, atributika iš mūsų miesto įmonių, kurios jau seniai liko tik prisiminimuose. O juk kadaise avalynės bei baldų fabrikuose, alaus darykloje „Lokys“, kompresorių, elektrotechnikos gamyklose, geležinkelyje dirbo didelė dalis mažeikiškių.
Parodos rengėjai nepamiršo ir laisvalaikio – muziejaus lankytojai gali apžiūrėti įrankius, kuriais po darbo dienos vyrai meistraudavo, ramaus poilsio atributus – pašto ženkliukų, bokalų bei įdomesnių formų žiebtuvėlių kolekcijas.
Pristatomos to laikmečio badmintono raketės, sportbačiai, visus mažeikiškius į stadioną sutraukdavusios, miestą garsinusios futbolo komandos „Atmosfera“ atributika bei lankstinukai.
Nelieka pamirštas kampelis, kuris parodoje pažymėtas raide „S“, – atkurta garažo aplinka. Garažas tuo metu dažnai buvo vien vyrų grupelių susirinkimo vieta, kurioje liejosi ne tik kalbos…
Sunkumai – stiklinė tara
Kalbėdama apie parodos įrengimą, Ž. Ruikienė prisiminė: pradėjus ją rengti paaiškėjo, kad rinkiniuose nėra to, nėra ano. Pavyzdžiui, sunku buvo rasti spintelę televizoriui. Šiandieniniuose prekybos centruose buvo sudėtinga surasti ir nupirkti nesuraikytą batoną (o juk sovietmečiu tik tokį ir buvo galima įsigyti) arba stiklinės taros, į kurią būdavo pilstomas pienas ir kefyras.
„Vyresnės kartos vyrams kai kurie eksponatai giliai įsirėžę į atmintį, o štai jaunimui jie atrodo egzotika. Pavyzdžiui, autobusų tvarkaraščio knyga, kurioje galėjai sužinoti visų Lietuvos autobusų maršrutų laiką, telefonų knyga ar sakvojažas. Kadaise tai buvo įprasti daiktai, o šiuolaikinis jaunimas jų net nėra matęs“, – kalbėjo Ž. Ruikienė.
Parodos lankytojus gali sudominti ir leidiniai: 1930 metais išleisti „Gyvenimo pagrindai“, „Apmąstymai inteligentams“ arba „Vadovėlis alui gaminti“.
„Ši paroda kviečia ne skubėti, o pastebėti bei prisiminti gyvenimą tokį, koks jis buvo ir daugeliui išliko atmintyje“, – sakė rinkinių saugotoja.
Šią parodą muziejininkai rekomenduoja aplankyti 60–70 metų seneliams su anūkais, kad galėtų paaiškinti, koks tai buvo laikrodis, žiebtuvėlis ar kitas daiktas. Taip pat ir jaunesnės kartos atstovams, kurie negalvotų apie laikmetį, o atpažintų – tas buvo pas senelį, tas – pas tėtį, stabtelėtų ties tuo, ką matė ir slapčia čiupinėjo vaikystėje.
Tai pamatę, neretas lankytojas sau pasako: ir aš tai turiu, o paskui padovanoja muziejui. Taip ir pildomi jo rinkiniai, o paskui iš šių daiktų formuojamos parodos.
Autoriaus nuotr.
