Yra žmonių, kurie kuria tyliai, tarsi leisdami pasauliui juos atrasti. Ir yra tokių, kurių buvimas jau pats savaime tampa savotiška scenografija – spalvų, formų ir vidinių būsenų kompozicija. Būtent tokia yra Plungės kultūros centro dailininkė-scenografė Viktorija Venckutė – ryški ir išsiskirianti gatvėje, tapanti, kurianti scenografijas spektakliams, dekoracijas, vedanti edukacijas ir kūrybos procesu paverčianti net kasdienio maisto gaminimą.
Suvokimas, kad menas –
neišvengiama kryptis, atėjo natūraliai
Scenografo specialybę Viktorija įgijo Vilniaus dailės akademijoje. Jau studijuodama kūrė scenografijas spektakliams, tapė paveikslus, dalyvavo parodose. Tai, kad menas – jos gyvenimo kryptis, plungiškė suprato dar vaikystėje. Viskas vyko labai natūraliai – dailės gebėjimus ji pradėjo ugdyti Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje. Baigusi devynias klases Senamiesčio mokykloje, išvažiavo mokytis į Eduardo Balsio menų gimnaziją Klaipėdoje.
Viktoriją galima priskirti prie laimingų žmonių – tų, kurių pašaukimas išreikštas aiškiai. Didžiausias rebusas, kurį jai teko išspręsti, buvo pasirinkti: grafika ar scenografija?
Scenografija laimėjo dėl plačios studijų krypties – šios programos studentai mokomi siūti, tapyti, konstruoti erdves, pasirinkti ir pritaikyti medžiagas, įgyja literatūros ir dramaturgijos žinių.
Nuo scenografės iki edukatorės
Gavusi diplomą, Vilniuje V. Venckutė užtruko tik pusmetį. Išgirdusi, kad Plungėje atsirado laisva darbo vieta, nusprendė grįžti ir kurti gimtajame mieste. Kaip jau minėjome, kultūros centre ji dirba su spektakliais, grafiniu dizainu, dekoracijomis, veda menines edukacijas.
Pašnekovė prisipažino, kad būtent pastaroji veikla iš jos reikalauja daugiausia pastangų: „Kai sulaukiau siūlymo vesti edukacijas, naiviai galvojau, kad lengvai susikalbėsiu su vaikais. Paaiškėjo, kad tai – nelengva užduotis. Labai mokausi iš tautodailės kuratorės, kuri taip pat ir pedagogė, Jolantos Miltenės. Perimu iš kolegės visus triukus, padedančius patraukti ir išlaikyti vaikų dėmesį.“
Kūrėja dirba ir su Telšių Žemaitės dramos teatru. Paklausta, kaip gimsta scenografijos idėjos, sakė, kad viskas prasideda nuo pjesės skaitymo ir pokalbio su režisieriumi: „Apsibrėžiame, apie ką ši pjesė. Tada ieškome sprendimų: aš – kaip mintis atsiskleis scenoje, režisierius – kaip ji bus atskleista aktorių vaidyboje. Jeigu kuriu kostiumus, tai atlieku personažų psichoanalizę, bet galutiniai sprendimai gimsta pabendravus su aktoriais, kurie atliks vaidmenis.“
Iš kūrybinės krizės – pokalbių ir darbo keliu
Menininkus ištinka kūrybinės krizės. V. Venckutė jas vadina „balto lapo sindromu“. Veiksmingiausias išėjimas iš tokios būsenos, anot Viktorijos, pokalbis. „Taikomojo meno magistro laipsnį apsigyniau Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Mano darbo vadovas buvo Juozas Laivys. Man tai atradimas – žmogus, su kuriuo galima atvirai pasikalbėti. Tokie pokalbiai padeda atsiblokuoti. Dar viena krizės įveikimo formų – darbas. Darai, darai ir užsikabini“, – pasakojo menininkė.
Plungiškei patinka išbandyti ką nors naujo, todėl imasi visų jai pateiktų pasiūlymų. Tačiau vis dažniau pastebi, kad laikas turi limitą, kad kartais sunku suspėti įgyvendinti visus įsipareigojimus, todėl žada sau, kad išmoks pasakyti „ne“.
Apie tąsą ir drąsą
eksperimentuoti
Plungės kultūros centre V. Venckutei labai patinka. Tai erdvė, kurioje ji ūgtelėjo kaip profesionalė, todėl gali daugiau savęs atiduoti kūrybai, pasiūlyti įvairių projektų idėjų.
Viešojoje erdvėje scenografė yra sakiusi, kad pagrindinis jos tikslas dirbant šioje įstaigoje – alternatyviosios kultūros ir modernumo vizualuose skatinimas. Paklausta, kaip ji įsivaizduoja alternatyviąją kultūrą, pašnekovė kalbėjo: „Kultūros centras yra įstaiga, linkusi saugoti tradicijas ir folklorą. Man sąvoka „saugoti“ atrodo keistoka, manau, kad svarbiau būtų puoselėti. Alternatyvusis menas nenukrenta iš kosmoso, jį kuria žmonės, jaunoji menininkų karta. Tai tąsa, eksperimentas, kad ir su ta pačia tradicija, kurio galbūt nesupranta vyresnioji karta, kurio kada nors galbūt nesuprasime ir mes. Regionuose mažai matau alternatyviosios kūrybos, čia daugiau kartojimo nei naujo požiūrio.“
Dalyvauja parodose
Viktorija tapo, kuria instaliacijas. Jos tapybos darbai buvo eksponuojami įvairiose nedidelėse erdvėse Vilniuje ir Plungėje. Menininkės sukurta instaliacija „Miesto liežuvis“ kartu su kitų jaunų dailininkų darbais eksponuota Žemaičių dailės muziejaus oficinoje.
Specialiai Klaipėdai sukurtu kūriniu – plakatais, atkreipiančiais dėmesį į erdves, kurios dar neužstatytos skulptūromis, V. Venckutė dalyvavo parodoje „Reiškinys M“.
Šiuo metu Plungės kultūros centro fojė veikia menininkės darbų paroda „Vertigo“.
Bando atsikratyti profesionalaus žiūrovo „ligos“
Įkvėpimo savo kūrybai scenografė ieško lankydama Vilniuje ir Klaipėdoje rengiamas parodas, žiūrėdama spektaklius. Prisipažino, kad parodose eksponuojamus darbus mato ne kaip eilinė lankytoja, o kaip profesionalė. Žiūrėdama spektaklius, vertina, kaip darytų pati, galvoja, ką keistų.
„Šiuo metu skaitau knygą „Atsisakykite interpretavimo“. Autorė pataria profesionalams į meną žiūrėti kaip į daiktą, kad pajaustų jo emocinį poveikį. Ši knyga man skaitosi sunkiai, taip pat kaip sunkiai sekasi atsikratyti ir „ligos“ viską vertinti iš išmanančiojo pozicijos“, – dalijosi mintimis pašnekovė.
Scenografė, kuri kuria ne tik sceną, bet ir gyvenimą
Savo pasaulį Viktorija kuria ne tik scenoje, bet ir kasdienybėje. Knygų puslapiuose ieško naujų minčių, gamtoje – ramybės ir tylos, maisto gaminimas jai – kūrybos procesas, o patiekimas – ta pati scenografija, tik lėkštėje.
Viktorija – impozantiška figūra, išsiskirianti iš aplinkos drąsiais aprangos deriniais. Ji nebijo būti pastebėta ir savo apsirengimu išreiškia dienos nuotaiką, kūrybinį nusiteikimą.
Ar lengva regione būti kitokiai, išsiskirti savo išvaizda? „Tikrai ne, ypač kai esi paauglys. Žmonės komentuoja, o jaunas žmogus neturi dar tiek stiprybės, kad susitvarkytų su negatyviu požiūriu. Matyt, todėl Plungės mieste sutinku daug vienodai apsirengusių merginų.
Ir aš pati tik grįžusi iš Vilniaus įgavau drąsos eksperimentuoti, būti savimi. Galiu užsidėti raudoną kepurę, ant kelnių užsimauti sijoną ir negalvoti, ką apie mano stilių manys kiti. Man patinka rengtis skulptūriškai. Mėgstu įdomesnių kirpimų drabužius, keistus batus. Turime „second hendus“, kurie atveria galimybę susidėlioti įvaizdį kaip paveikslą, o tvarumo mada skatina perdaryti, pakeisti.
Kiekvieną rytą atsikeliu ir iš nuotaikos pajaučiu, kaip šiandien noriu atrodyti. Turiu drąsos išsiskirti. Būna, kad sulaukiu komentarų – iš vyresnių žmonių daugiausia teigiamų. Jaunimas linkęs savo nepritarimą parodyti žvilgsniu. Ir ne tik Plungėje. Kažkada su drauge buvome Nidoje. Kai pasipuošusios išėjome į gatvę, pajutome, kaip jaunimas mus nužiūri. Iš karto sutrikome, o vėliau nusprendėme, kad mūsų tikslas ir yra neatrodyti kaip visi“, – apie drąsą būti savimi pasakojo menininkė.
Dėkinga už suteiktą laisvę būti savimi
Visur kur plungiškė jaučia savo tėvelių Jurgitos ir Laimio, brolio Jokūbo palaikymą. Meistrauti mėgstantis tėtis, paprašytas dukters, mielai talkina įgyvendinant jos kūrybinius sumanymus. Dailininkė sakė esanti tėvams dėkinga už tai, kad nuo pat vaikystės jai netrukdė eiti pasirinktu keliu, nekontroliavo, leido būti savimi.
Šalia Viktorijos yra ir meniškos sielos draugas Paulius. Rašantis tekstus, kuriantis videomeną. „Mes abu panašūs. Tik aš menininkė profesionalė, o jis jaučia meną natūraliai, nors ir neturi meninio išsilavinimo“, – sakė V. Venckutė.
Svajoja prikelti Žemaitijos raganų istoriją
Baigiantis pokalbiui knietėjo sužinoti, koks merginos svajonių projektas. Tai, ką išgirdau, buvo labai netikėta. Plungiškė šiuo metu labai domisi „raganavimu“. Nepagalvokite, kad burtais – menininkės žvilgsnis krypsta į XVI amžiuje Žemaitijoje gyvenusių raganų istoriją. Iš Viktorijos pasakojimo sužinojome, kad mūsų regionas anuomet garsėjo kaip kraštas, kuriame gyveno itin daug raganų. Archyvuose galima rasti medžiagos apie nuteistas ypatingų galių turėjusias moteris.
V. Venckutė parengė projektą, kuriuo siekiama sujungti praeitį ir dabartį – parodyti, kad anuomet stigmatizuotas moterų pasaulis iš tiesų buvo kupinas žinių, artumo gamtai ir vidinės stiprybės, kas šiandien atliepia Žemaitijoje vis dar gyvą žolininkystės tradiciją, per kurią išsaugotas ir ateities kartoms bus perduotas ryšys su žeme. Šio projekto įgyvendinimas ir yra didžiausia kūrėjos svajonė. Viktorija tikisi, kad jos parengta paraiška laimės finansavimą ir atgijusi Žemaitijos raganų istorija suvienys krašto žolininkes.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
