Liepos 18 dieną buvo švenčiama vietinių žmonių mylimos, turistų ir piligrimų lankomos Beržoro Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios pastatymo 280 metų sukaktis. Kaip sakė Platelių ir Beržoro parapijų klebonas Klemensas Jaraminas, ši proga labai gražiai įsiliejo į Telšių vyskupijos įsteigimo 100-mečio minėjimą. Renginyje dvasinio peno surado ir tikėjimo ieškantis, ir tikėjimu gyvenantis žmogus. Programa kvietė ne tik pažinti Beržoro bažnyčios istoriją ir meno vertybes, bet ir paklausyti specialistų pranešimų, dalyvauti parodos pristatyme ir koncerte, o sekmadienį – kartu švęsti atlaidus.
Vyskupo medaliai
Visų pirma susirinkusiuosius pasveikino klebonas K. Jaraminas ir Telšių vyskupijos generalvikaras kanauninkas Vilius Viktoravičius.
„Esame vienoje iš seniausių Lietuvoje medinių bažnyčių. Kartais pagalvoji, kiek ta bažnyčia matė. Į ją rinkosi žmonės, kurie daug išgyveno. Jie dėjo pastangas, kad bažnyčia atsirastų, kad išliktų. Pažiūrėkite į jos pastatymo datą. Vos praėjus 50 metų įvyko Žečpospolitos trečiasis padalijimas, paskui – sukilimas, karai, nepriklausomybė. Tos sienos viską matė. Ir čia susirinkę žmonės turėjo dėl ko melstis, turėjo ko prašyti Dievo. Vyskupijai 100 metų. Tai daug ar mažai? Priklauso, iš kurios pusės pažiūrėsi. Skaičiai nieko nereiškia, viską reiškia žmonės“, – kalbėjo vyskupijos atstovas.
Daugeliui žinoma, kad Telšių vyskupijos įsteigimo 100-mečio proga vyskupas parapijų klebonų teikimu skiria apdovanojimus nusipelniusiems žmonėms. Praėjusį šeštadienį V. Viktoravičius medalius įteikė Platelių seniūnui Robertui Gritkui, Birutei Jankuvienei ir jos šeimai, Marijonai Striaukienei, Arūnui Žliobai su žmona, Nijolei Bardauskaitei, Petrui Pakalniškiui, Eugenijai Gentvilienei.
Po iškilmingos atminimo ženklų teikimo ceremonijos menotyrininkė dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė skaitė pranešimą apie Beržoro bažnyčios interjerą ir meno vertybes.
Bažnyčios meno vertybės
Dr. G. Surdokaitė-Vitienė pabrėžė, kad Beržoro bažnyčia – tarsi muziejus, išlaikęs dalį 1746 metų, kai ji pastatyta, interjero. Taip pat galima pastebėti mažą kaitą, vidinį pastato gyvenimą.
„Mūsų laimė, kad buvo neturtingos parapijos. Jos neturėjo daug priešų, neturėjo daug paveikslų, prašmatnių altorių, liturginių rūbų. Ir tokiose bažnyčiose mes randame XVII, XVIII ar XIX amžiaus perlus. Todėl sakralinio paveldo tyrinėtojams jose būti yra didelis džiaugsmas“, – sakė viešnia.
Menotyrininkė išsamiai papasakojo apie Beržoro bažnyčios altorius.
Didžiajame altoriuje – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas. Virš jo – drožėjų darbas, iš dalies auksuotas, iš dalies dažytas. Pasak viešnios, altorius pastatytas 1839 metais. Manoma, kad jį pastatė meistras iš Žemaičių Kalvarijos. Tiesa, Marijos paveikslas – iš senosios koplyčios.
Kaip teigė pranešėja, Šv. Stanislovo altorius ir paveikslas išliko ir nepasikeitė. Šv. Antano Paduviečio altoriaus senasis paveikslas neišliko. Apatinis paveikslas tapytas maždaug XIX amžiaus pabaigoje, o viršutinis, manoma, – tarpukariu.
1845 m. minima šv. Jono Nepomuko skulptūra, kuriai būdingas liaudiškasis barokas.
Beržoro bažnyčioje yra dvi klausyklos, kurios galėjo būti išdrožtos 1777 m., ir dvi naujesnės klausyklos. Anot viešnios, tokių klausyklų XVIII amžiuje buvo vienetai.
Įdomu buvo išgirsti ir tai, kad šventovėje dešinėje pusėje esantys suolai – XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios, sakykla – XIX a. pirmosios pusės. Taip pat išlikusios penkios skrynios, kuriose buvo laikomas liturginis inventorius.
Pats naujausias Beržoro bažnyčioje – sietynas, atkeliavęs iš Vidurio Europos XX a. pradžioje. Taip pat išlikę senosios liturginės tekstilės, o sienų tapyba už altoriaus – XVIII amžiaus.
Klausydamas tokio pranešimo, sėdėdamas kelis šimtmečius skaičiuojančiame suole, jautiesi tiesiogiai prisilietęs prie istorijos.
Prieš kelerius metus Beržore lankėsi dendrologas dr. Adomas Vitas. Kaip sakė klebonas K. Jaraminas, tada ir kilo idėja, kad dendrologiniai tyrimai galėtų atskleisti, ar tikrai bažnyčiai tiek metų, kiek sakoma.
Tyrimų metu buvo paimtas ne vienas mėginys. Jie ir patvirtino, jog šiemet bažnyčia mini tikrą 280 metų sukaktį.
A. Vito manymu, bažnyčios vertikali atrama galėjo būti padaryta iš 1737 m. nupjauto medžio. Perdangos sija – 1747 m., skersinė sija – 1749 m., tad tyrimų rezultatai leidžia spėti, kad Beržoro bažnyčia buvo pastatyta 1745–1749 m., o senesnių datavimų mediena galėjo būti paimta iš kitur.
Beržoras užbūrė dailininkus
Renginio metu Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja Danutė Einikienė pristatė parodą „Nuo Gaso kalnelio: skambanti sakralumo aura“.
Ši paroda gimė ne per vieną dieną. Joje – Lietuvos dailininkų aukso fondas. Kodėl aukso? Kaip sakė pranešėja, Beržoras – unikalus urbanistikos paminklas, vietos sakralumą išsaugojęs kampelis, kuris įkvėpė ne vieną žymų dailininką perteikti tai savo kūryboje.
D. Einikienė pabrėžė, kad Beržoro išskirtinumas itin atsispindi modernistinės grupės „Ars“ steigėjų ir jos narių kūryboje. Jų organizuoti plenerai XX amžiaus 4 dešimtmetyje Beržorą pavertė savotišku Barbizonu (vietovė Prancūzijoje, kur gimė plenerinės tapybos principai – aut. past.).
Parodoje buvo galima išvysti Viktoro Vizgirdos, Antano Gudaičio, Adomo Galdiko ir kitų ne mažiau nusipelniusių dailininkų darbų. Ji surengta iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus ir Žemaičių dailės muziejaus rinkinių.
Renginį vainikavo Kauno styginių kvarteto (vadovė Karolina Beinarytė-Palekauskienė) ir operos solistės Ritos Preikšaitės koncertas. Vakare vyko atlaidų išvakarių šv. Mišios.
Sekmadienį žmonės rinkosi į Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus. Šv. Mišias aukojo Prienų parapijos klebonas dekanas teol. lic. Vaidotas Labašauskas, eucharistijos šventimo metu giedojo „Gloriosa Trinit“. Po pamaldų tikintieji lankė Beržoro Kryžiaus kelio koplyčias.




