Pastaraisiais metais saugumo tema vis dažniau atsiduria viešojoje erdvėje – kalbama apie karus, geopolitinę įtampą ir kiekvieno piliečio vaidmenį valstybės gynyboje.
Šiame kontekste vis daugiau žmonių atsigręžia į Lietuvos kariuomenę ir savanorišką tarnybą, kuri tampa ne tik pareigos, bet ir asmeninio apsisprendimo klausimu. Vis dažniau keliama mintis, kad valstybės saugumas priklauso ne tik nuo profesionalios kariuomenės, bet ir nuo pačių piliečių pasirengimo prisidėti prie jos gynybos.
Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP) tarnaujantis mažeikiškis Gediminas Martinkus sako, kad sprendimas prisijungti prie kariuomenės nebuvo spontaniškas – jį formavo aplinka, istorija ir vidinis atsakomybės jausmas. Pasak jo, dar vaikystėje girdėtos istorijos apie partizanus, kovas ir Lietuvos praeitį paliko gilų pėdsaką, kuris ilgainiui virto konkrečiu pasirinkimu tarnauti.
Kas yra KASP ir kuo jie užsiima?
KASP – tai Lietuvos kariuomenės dalis, vienijanti savanoriškai tarnybą pasirinkusius žmones. Jie derina civilinį gyvenimą su karine veikla ir yra pasirengę prireikus prisidėti prie šalies gynybos.
Savanorių pajėgų kariai reguliariai dalyvauja pratybose ir mokymuose, kurių metu tobulina karinius įgūdžius, mokosi veikti įvairiose situacijose ir dirbti komandoje. Jie rengiami ne tik gynybos užduotims, bet ir gali būti pasitelkiami teikiant pagalbą valstybės ar savivaldybių institucijoms, pavyzdžiui, ekstremalių situacijų metu.
KASP kariai treniruojasi įvairiose srityse – nuo taktikos ir ginkluotės valdymo iki medicinos, ryšių ar logistikos, taip pat dalyvauja bendrose pratybose su kitais kariuomenės vienetais bei sąjungininkais.
Šios pajėgos išsiskiria tuo, kad jose tarnauja įvairių profesijų ir amžiaus žmonės – nuo studentų iki verslininkų ar specialistų, kurie laisvu nuo darbo metu skiria laiką tarnybai ir valstybės gynybai.
Kelias į kariuomenę
- Martinkus gimė ir augo Mažeikiuose. Šiuo metu jis dirba augalų apsaugos produktų stoties vadovu, yra projektų vadybininkas Lietuvai ir Latvijai, taip pat ūkininkauja ir studijuoja. Tačiau, kaip pats sako, sprendimas prisijungti prie KASP buvo brandintas ne vienerius metus.
Didelę įtaką tam turėjo jo vaikystės aplinka ir šeimos istorijos. G. Martinkaus tėvai kilę iš Žemaičių Kalvarijos, kur jis praleisdavo vasaras. Šiose vietovėse gausu istorinių ženklų: netoliese – Sedos giria, siejama su partizaniniu judėjimu, Sedos miestelis, garsus kautynėmis, taip pat Plokštinės miškai, kur veikė partizanų stovyklos.
„Augdamas nuolat girdėdavau pasakojimus apie partizanus, kovas. Man, vaikui, net paprastos vietos atrodydavo kitaip – kiekviena duobė galėjo būti bunkeris ar sviedinio krateris“, – su šypsena prisiminė jis.
Pasak pašnekovo, šios patirtys formavo jo požiūrį ir vertybes. Nors apie tarnybą kariuomenėje jis svarstė dar rinkdamasis studijas, tuomet pasirinkimas nebuvo įgyvendintas. Pirmieji bandymai prisijungti prie KASP buvo dar 2013 metais, tačiau tik 2020-aisiais šis sprendimas tapo realybe.
Tarnyba – disciplina, pratybos ir nuolatinis tobulėjimas
Pasak G. Martinkaus, pirmosios dienos kariuomenėje pareikalavo ne tiek fizinės ištvermės, kiek gebėjimo pakeisti mąstymą. Didžiausias išbandymas buvo persijungti iš civilio gyvenimo į karišką aplinką, kur svarbi aiški hierarchija, disciplina ir įsakymų vykdymas.
„Reikėjo priprasti prie kitokio mąstymo – kariuomenėje viskas paremta tvarka ir nuoseklumu“, – „Santarvei“ teigė jis.
Vis dėlto, pradžia nebuvo tokia sudėtinga, kad keltų abejonių dėl pasirinkimo. Kariuomenėje viskas vyksta palaipsniui – žinios ir įgūdžiai perteikiami žingsnis po žingsnio, todėl naujokai turi galimybę priprasti prie naujos aplinkos ir informacijos.
Kalbėdamas apie kasdienybę tarnyboje, G. Martinkus pabrėžė, kad ji nėra monotoniška. KASP dienos dažniausiai „matuojamos“ pratybomis – nors jose yra tam tikrų pasikartojančių elementų, kiekviena situacija išlieka skirtinga.
„Dvejos vienodos pratybos pasitaiko retai. Tačiau viskas prasideda nuo rikiuotės – tai tarsi bendras startas“, – pasakojo mažeikiškis.
Labiausiai kariui savanoriui patinka lauko pratybos – jose galima praktiškai pritaikyti įgytus įgūdžius. Jose dalyvaujant labiausiai jaučiamas asmeninis tobulėjimas ir komandinio darbo svarba.
„Smagu matyti, kaip per kartojimą gerėja rezultatai ir kaip individualūs įgūdžiai prisideda prie bendro tikslo“, – sakė G. Martinkus.
Nors tarnyboje netrūksta rutinos, netikėtumai – neatsiejama jos dalis. Būtent tai, pasak pašnekovo, ir daro kariuomenę įdomią bei neleidžia jai tapti nuobodžia.
Iššūkiai, kurie grūdina, ir nepamirštamos akimirkos
Pasak pašnekovo, tarnyba kariuomenėje neatsiejama nuo išmėginimų – tiek fizinių, tiek psichologinių. Tenka susidurti su įvairiomis oro sąlygomis, fiziniu nuovargiu, miego trūkumu ir sudėtingomis užduotimis, kurios reikalauja ištvermės ir susikaupimo.
Vis dėlto svarbiausia – požiūris ir gebėjimas prisitaikyti.
„Vaistai paprasti: jei sunku žygyje – sportuok, jei nemoki – išmok, jei šalta – tinkamai apsirenk“, – trumpai ir aiškiai pabrėžė pašnekovas.
Kalbėdamas apie įsimintiniausias akimirkas, G. Martinkus pripažino, kad jų buvo ne viena. Vienos ryškiausių – susijusios su pirmosiomis stipriomis patirtimis tarnyboje.
„Įspūdį paliko ugnies galios pajautimas, kai vienu metu šaudo keli kulkosvaidžiai, taip pat mano paties pirmoji serija iš kulkosvaidžio, sraigtasparnio sparnai virš galvos išsilaipinant“, – prisiminė jis.
Tačiau ypatingą vietą užima ir emocinės patirtys. Viena svarbiausių – priesaikos davimas.
„Tai sunkiai nusakomas jausmas – daug emocijų, pasididžiavimas“, – tikino G. Martinkus.
Tarnyba keičia požiūrį ir stiprina atsakomybės jausmą
Tarnyba kariuomenėje nepakeitė Gedimino staiga ar radikaliai, tačiau ilgainiui turėjo įtakos jo požiūriui ir elgesiui.
„Negalėčiau sakyti, kad pokyčiai labai ryškūs, bet pati tarnyba daro įtaką. Uniformos vilkėjimas įpareigoja – jautiesi atsakingas už visos kariuomenės įvaizdį“, – sakė jis.
Didžiausia motyvacija tęsti tarnybą, anot pašnekovo, yra pareigos jausmas ir noras prisidėti prie valstybės saugumo. Jis savo vaidmenį mato kaip dalį ilgesnės istorinės grandinės.
„Esu mažas sraigtelis besitęsiančiame procese – nuo senųjų karių, husarų, partizanų iki šiandieninių Krašto apsaugos savanorių pajėgų“, – teigė G. Martinkus.
Pasak jo, svarbu nepamiršti ir istorinio konteksto – lietuviai visais laikais gynė savo valstybę.
„Mums ilgą laiką buvo diegiama, kad esame tik artojai, bet istorija rodo ką kita – mes esame karių tauta. Daugybė žmonių kovojo už valstybę ir sumokėjo aukščiausią kainą. Mūsų valstybė yra sėkmės istorija ir verta ją ginti“, – pabrėžė jis.
Kariuomenė – daugiau nei stereotipai ir žinutė jaunimui
- Martinkus pastebėjo, kad visuomenėje vis dar gajūs gana siauri įsivaizdavimai apie kariuomenę.
„Kartais atrodo, kad žmonės ją mato labai paprastai – tik šaudymas ir lakstymas po mišką. Tačiau kariuomenė yra daug daugiau: medicina, ryšiai, logistika, planavimas ir daugybė kitų sričių“, – sakė mažeikiškis karys savanoris.
Būtent šis įvairiapusiškumas dažnai lieka nepastebėtas, nors kariuomenėje kiekvienas gali rasti sau tinkamą vietą.
Kalbėdamas apie jaunus žmones, svarstančius apie tarnybą, pašnekovas ragino nedvejoti ir išbandyti save: „Nėra ko svarstyti – jei kilo mintis, reikia pabandyti. Tai yra tavo valstybė, ir nereikia bijoti prisiimti atsakomybės už ją.“
Pasak kario, net jei tarnyba netaptų ilgalaikiu pasirinkimu, ji suteikia vertingų įgūdžių ir patirties.
„Patiks ar nepatiks – bet įgysi bazinių žinių, kurios gali praversti bet kada“, – apibendrino G. Martinkus ir akcentavo, kad kuo daugiau žmonių bus pasirengę veikti kritinėse situacijose, tuo stipresnė ir saugesnė bus visa visuomenė.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
