2025-ieji buvo paskelbti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metais. Vyko begalė renginių, skirtų šio kompozitoriaus ir dailininko 150-osioms gimimo metinėms paminėti. O kaipgi M. K. Čiurlionio žmona Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė? Šiemet jai būtų sukakę 140 metų.
Ta proga Plungės viešoji biblioteka, pradėdama Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės renginius, besidominčiuosius S. Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimo ir kūrybos istorija pakvietė į paskaitą. „Būtina paminėti ir šį jubiliejų, nes Čiurlionio žmona lyg ir liktų jo šešėlyje, bet iš tikrųjų tai labai stipri asmenybė, padariusi labai daug. Ji buvo ir pedagogė, ir vertėja, ir rašytoja. Tai buvo šviesulys to meto Lietuvoje. Apie ją yra labai įdomių dalykų, apie kuriuos turėtume žinoti“, – kalbėjo bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė (kraštotyrai) Otilija Juozapaitienė.
Genijaus šešėlyje
Į renginį atvyko Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Aušra Martišiūtė-Linartienė. Ji Plungės bendruomenei atskleidė gal mažiau žinomą S. Kymantaitės-Čiurlionienės pusę, perskaičiusi pranešimą „Kuo aktuali Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės kūryba ir veikla šiandienos žmogui?“. Paskaitą praskaidrino kartu su profesore atvykę skaitovai iš Vilniaus Rita Juodelienė ir Vidmantas Šarkys. R. Juodelienė skaitė S. Kymantaitės-Čiurlionienės sukurtą poemą „Giria žalioji“, o V. Šarkys – M. K. Čiurlionio laiškus draugui, broliui ir mylimajai. Beje, kalbant apie poemą, reikia pasakyti, jog ji pradėta rašyti 1915 m., jau po M. K. Čiurlionio mirties, ir užbaigta 1945 m. Tai, galima sakyti, viso Sofijos gyvenimo kūrinys.
Kaip teigė A. Martišiūtė-Linartienė, S. Kymantaitė iki pažinties su M. K. Čiurlioniu jau buvo žymi moteris, bet jis buvo genijus, tad ji lyg ir liko jo šešėlyje. „Nors greta genijaus žymi moteris gali atsidurti šešėlyje, Sofijos gyvenimas yra geras pavyzdys ir puikus įkvėpimas, kaip mums gyventi“, – pabrėžė viešnia. Ją itin džiugino faktas, kad istorija nenyksta ir atrandama naujų dalykų. Štai Joniškyje giminaičių pastangomis buvo surastas namas, kuriame Sofija gimė. Daugeliui žinoma, kad ši guvi mergina augo pas dėdę dekaną Vincentą Jarulaitį Kuliuose. Bet ar žinome, kad būsimoji genijaus žmona, nors daug kur mokėsi privačiai – Gargžduose, Šiauliuose, Plungėje, Palangoje, Sankt Peterburge, Rygoje, Krokuvoje, nieko nebaigė? „Daug mokėsi, bet nieko nebaigė. Tai, matyt, yra talentingų žmonių bruožas. Svajojo studijuoti mediciną, tačiau, laimei, pritrūko lotynų kalbos žinių. Būtume turėję nežinomą daktarę Sofiją Kymantaitę ir nebūtume turėję asmenybės – Čiurlionienės. Todėl manau, kad kartais neišlaikyti egzamino yra labai gerai. Nes gyvenimas pakrypo visai kita, gera, vaga“, – kalbėjo profesorė.
O kas toliau?
Pasak pranešėjos, nemažą įtaką S. Kymantaitės-Čiurlionienės kūrybai padarė į Kulius atvykęs jaunas gražus kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Būtent jis pakvietė ją nuvažiuoti į Palangą, į pirmąjį Lietuvoje suvaidintą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“. Matyt, spektaklis merginai paliko didelį įspūdį, kad kiek vėliau ji pati nemažai ir gerai rašė teatrui.
A. Martišiūtė-Linartienė pasakojo, kad Sofija dirbo laikraščio „Viltis“ redakcijoje, kuriai vadovavo J. Tumas-Vaižgantas. Taigi ta pažintis tęsėsi visą gyvenimą. Beje, profesorė atskleidė dar vieną intriguojančią detalę: S. Kymantaitė labai dažnai gyvenime buvo ne moterų, o vaikinų apsuptyje ir puikiai sugebėjo jiems vadovauti.
Sofija ne tik mokėsi, bet ir 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, pradėjo politinę karjerą. „Ji studijavo filosofijos fakultete. Tiesa, studijos tęsėsi ne taip ilgai, nes dėdė nebeturėjo pinigų. 1907–1908 m. ji dirbo „Vilties“ redakcijoje. Jos bendradarbiai – Antanas Smetona, J. Tumas-Vaižgantas, Žalys, Liudas Gira“, – dar daugiau detalių paminėjo profesorė. 1907 m. 21-erių mergina, jauniausia pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo dalyvė, skaitė pranešimą ir jautėsi lygiavertė su žymiomis damomis Julija Beniuševičiūte-Žymantiene (Žemaite), Gabriele Petkevičaite-Bite ir kt.
„Sofija jau yra publikavusi savo tekstų „Viltyje“, jau reiškiasi kaip politikė. Kas bus toliau?“ – retoriškai klausė A. Martišiūtė-Linartienė.
Valstietis ir bajoraitė
O toliau Petro Vileišio rūmuose vyko pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje paveikslus demonstravo iš įvairiausių Rusijos imperijos vietų ir Europos šalių sukviesti menininkai ir liaudies menininkai. „M. K. Čiurlionis stovi prie lango, Sofija prie durų… Ir tada pirmą kartą visatoje susitiko jų žvilgsniai. Jie pamatė vienas kitą. Pamatė, ir turbūt tai įstrigo“, – romantikos kupiną sceną „nupiešė“ pranešėja.
Kad įstrigo, rašo ir pati Sofija: „Per spektaklio apie Tadą Blindą repeticijas Bartkevičienė primena: „Pažiūrėk tamsta, ten pasienyje stovi Čiurlionis.“ Taip, tas pats, kurį parodė man pernai per pirmosios parodos atidarymą. Ir staiga užpylė man kažkas širdį. Absoliučiai viską žinojau, tai – Jis.“ Po šio susitikimo M. K. Čiurlionis pradėjo mokytis pas S. Kymantaitę rašyti lietuviškai.
Galima sakyti, kad privačios pamokos davė vaisių – Sofija išteka už M. K. Čiurlionio. Ir čia paaiškėja bene netikėčiausia šios poros meilės istorijos detalė: vestuvės įvyko ne kur kitur, o Plungėje. „Yra vienas laiškas, kuris ilgą laiką klaidino tyrinėtojus. Galvota, kad vestuvės vyko ne Plungėje“, – atkreipė dėmesį pranešėja. Bet, pasak jos, rasti Plungės bažnyčios dokumentai – priešsantuokinės apklausos knyga. Šiame dokumente rašoma: „1909 m. sausio 1 d. Plungės Romos katalikų parapinėje bažnyčioje vietinis klebonas kunigas Jarulaitis jo prakilnybės vyskupo 1908 m. gruodžio 22 d. leidimu numeris 4303 sutuokė Vilniaus gubernijos Leipalingio valsčiaus valstietį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, 33 metų viengungį iš Peterburgo, su bajoraite Sofija Kymantaite, 22 metų mergina iš Plungės, Plungės parapijos. Po atlikto išankstinio tinkamo tyrimo ir neradus jokių santuokos kliūčių, taip pat jų savanorišku pareiškimu ir abipusiu sutarimu valstiečių Konstantino ir Adelės Marijos, gimusios Radmanaite, Čiurlionių, teisėtų sutuoktinių, sūnaus ir bajorų Leono ir Elžbietos, gimusios Jarulaityte, Kymantų, teisėtų sutuoktinių, dukters santuoka sujungta ir iškilmingai palaiminta dalyvaujant oriems liudininkams Stanislovui Čiurlioniui, Stanislovui Vaitkevičiui, Marijai Skrutovskai ir kitiems čia buvusiems.“
Kūrybos pikas ir sielvartas
„Kai Čiurlionis susipažino su Sofija, atrodė, kad jo muzika, paveikslai pasipylė kaip iš gausybės rago. Čiurlionis nupiešė viršelį knygai, parašė paskutinį straipsnį apie muziką, o 23 metų Sofija vertino lietuvių kultūrą ir inteligentus“, – apie tolesnį poros gyvenimą pasakojo profesorė.
Anot jos, kūrybos pikas – bendra opera „Jūratė“. Atrodo, buvo visko tiek daug, o po to – staigi mirtis ir Sofija lieka su 8 mėnesių dukrele. Suprantama, iš kažko reikia gyventi. S. Kymantaitė-Čiurlionienė pradeda dėstyti „Saulės“ kursuose Kaune, karo metais mokytojauja lietuvių gimnazijoje Voroneže, dirba įvairiausius darbus.
„Atrodo, kad savo pragariška veikla ir labai aktyviu gyvenimu stengiasi užmušti juodą sielvartą, kuris galėjo persekioti jos sielą. Ir gelbstisi ji ne tik aktyviai dirbdama, bendraudama su žmonėmis, bet ir kurdama poeziją. 1915 m. pagaliau ji gali kalbėti apie savo jausmus Čiurlioniui ir savo patirtis poezijos kalba, pradeda rašyti poemą „Giria žalioji“. Joje lyg ir atsispindi Sofijos jausmai, patirtys… Atrodo, kad ir senojo miškinio žodžiuose galima išgirsti apie jos meilę ir skausmą“, – sakė A. Martišiūtė-Linartienė.
Pagrindinis paskaitos klausimas – kuo S. Kymantaitė-Čiurlionienė gali būti reikšminga mums šiandien? „Viktorija Daujotytė sako: „Kas yra buvę reikšminga, tas savo reikšmės ir nenustoja, nebent įgauna kitų atspalvių“, – pažymėjo profesorė. Jos žodžiais tariant, geriausiu kūriniu laikytina apysaka „Šventmarė“. Ji vertinga dėl realijų, turtingo kolorito, kalbos, komiškų situacijų, dėl sodraus žemaitiškumo, dėl to, kad parašyta žemaičių tarme. Aktuali publicistika, ypač moterų klausimais, vertinga tautosaka paremta kūryba, atsiminimai, rezistencinė poema „Giria žalioji“, kuri buvo išslapstyta ir spausdinta dalimis. Paminėjimo taip pat verti kūriniai „Kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją“, dramos „Pinigėliai“, „Aušros sūnūs“.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
