Psichologai apie kritinį mąstymą sako taip: tai pirmiausia savo mąstymo proceso stebėjimas ir analizė, tai gebėjimas permąstyti savo mąstymą (įsitikinimus, požiūrį, pažiūras). Didžiuliame informacijos ir viešų diskusijų sraute šis gebėjimas yra ypač vertingas ir reikalingas.
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos Humanitarų akademija pakvietė II–IV klasių moksleivius dalyvauti pokalbyje su rašytoja Rasa Čergeliene – Sara Poisson.
Rašytoja į mūsų gimnaziją atvyko su klausimu „Pasiekimų visuomenė – laisvės iliuzija?“.
Po susitikimo su moksleiviais trumpai pašnekinau viešnią. Nors visai neseniai pasirodė jos poezijos knyga „Niekas, nepasiruošęs patriukšmauti“ (poetė – tarp penkių „Poezijos pavasario 2026“ laureato vardo nominantų), šį kartą kalbėjomės ne apie kūrybą.
– Mažeikiai – geografiškai Lietuvos pakraštys. Kai į gimnaziją kviečiamės kultūros – meno ir mokslo – žmones, net labai idealistiškai nusiteikusios asmenybės pirmiausia giliai atsidūsta: „Kaip jūs toli…“ Bet mums, Mažeikiuose gyvenantiems, pasaulio centras yra ČIA – labai daug gražių, prasmingų dalykų vyksta, o žmonių iš kultūrinio centro, sostinės, atvykimas tik stiprina ir augina intelektinį potencialą. Ar galėčiau Jus vadinti mūsų krašto žmogumi – Jūsų šaknys čia: kiek jos Jums kuria įtampą tarp čia ir ten, kur dabar gyvenate? Kai grįžtate (atvažiuojate) į Mažeikius, kokius juos matote?
– Taip, esu gimusi Mažeikių rajone, nors augau jau Biržuose ir Panevėžyje. Vis dėlto kaip tik tas gimimo faktas kadaise paskatino priimti pasiūlymą atvykti čia dirbti ir gyventi. Net nepajutau, kaip prabėgo du dešimtmečiai. O dar tas pasienio motyvas, vis atsikartojantis. Biržai, iš ten dažnai keliaudavome į Latviją, tada Mažeikiai, Žiogaičiai, iš ten iki Latvijos esu nukeliavusi pėsčiomis. Net ir dabar gyvenu kaime, vos 6 kilometrai nuo sienos – deja, už jos – šiuo metu Lietuvai nedraugiška šalis Baltarusija.
Apie visas vietas, kuriose teko gyventi, kažkodėl prisimenu su keistu švelnumu, jaudinančiu prieraišumu. Arba jos prisijaukino mane, arba aš jas. Gyvendama Mažeikiuose nepuoselėjau svajonės apsigyventi kitur, išvykau tik todėl, kad Vilniuje gavau darbą.
Net neabejoju, kad Mažeikiuose vyksta puikiausių dalykų. Esu pastebėjusi, kad man išvykus tokio vyksmo netgi padaugėjo. Kita vertus, didžiausias vyksmas visada vyko mano galvoje. Gal todėl nebuvo labai svarbu, kur gyventi, o labiau svarbu turėti ramų, jaukų lizdelį su trupučiu žalumos, erdvės akims, tylos, su keletu artimų žmonių.
Prisiminus K. G. Jungą, tikrasis dvasinis centras yra žmogaus pasąmonės gilumoje, tai integruotas „aš“, čia susijungia priešybės, pasiekiama dvasinė pilnatvė. Būtent tokiame lizdelyje mano didžiausias veiksmas ir buvo jungti tas tikras ar tariamas priešybes.
– Kas šiuo metu yra Jūsų pasaulio centras? (Klausiu ne vien apie vietą.) Kuo Jūs šiuo metu gyvenate?
– Pastaruoju metu vis dažniau prisimenu, kad esame sukurti iš žvaigždžių dulkių ir kad visata plečiasi iš vieno didžiojo sprogimo taško. Šiuo požiūriu kiekvienas visatos taškas techniškai yra jos centras.
Ar negalėtų suvokimas, jog visata yra mumyse, sukelti giliausią dvasinį bendrystės jausmą?
Gyvenimas pasienyje skatino vis iš naujo permąstyti visokias ribas. Labai gražus yra lenkų poetės, Nobelio literatūros premijos laureatės Wisławos Szymborskos eilėraštis, kuriame ji rašo apie paukščius, žvėris ir debesis, keliaujančius nepaisant žmonių nusibraižytų valstybių sienų.
Bet tai kaip tada su vadinamosiomis žmogaus šaknimis? Kažkada Lietuvos rašytojų sąjungoje buvo svarstoma apie nelietuviškų raidžių vartojimą viešuose tekstuose. Kai jai pasakiau, kad man dvigubos v netrukdo, ji man tarė, kad esą aš neturiu šaknų. Tiesą sakant, žmogus gi tikrai ne medis. Daugybė žinomų žmonių nuveikė tikrai didelių darbų kaip tik dėl to, kad keliavo, mezgė įvairiausius tarptautinius, tarpkultūrinius ryšius, jautė su kitais žmonėmis ir vietomis daugiau bendrumų nei skirtumų.
Galbūt kiltų klausimas: ar man svarbu būti lietuve? Ko gera, labiausiai savo lietuviškumą išreiškiu per kalbą. Tikiu, kad kalba turi mums iki galo nesuvokiamų tapatybės kodų. Tad nors gal ir perdėm neburnoju prieš vis labiau įsigalinčius anglizmus, neformuluoju apokaliptinių pareiškimų, tačiau manau, kad tai ženklina rimtą pokytį ir tą pokytį kuria. Urbanizacija, gyvenimo virtualizacija ir globalizacija – o juk tai reiškiniai, kuriuos mes, žmonės, sukūrėme – keičia pačius žmones, jų santykį su tuo, ką jie vadina „šaknimis“.
– Kai kalbėjote su mokiniais, kokius juos pajutote? Nors tiesiogiai nesate švietimo lauko žmogus, bet bendraujate su mokyklomis, viešojoje erdvėje nemažai apie švietimą diskutuojama. Ką manote apie šią mūsų visuomenės gyvenimo sritį iš to, ką patiriate, girdite, matote, skaitote?
– Sunku pajusti per labai trumpą laiką, juo labiau kai esi priešingoje nei jie pusėje – scenoje. Galbūt to pajautimo būtų daugiau, jei būtume pasikalbėję vienu lygmeniu, susėdę akis į akį, mažesnėje grupelėje. Arba kartu iškeliavę į žygį.
Bandau patikėti, kad bent keletui žmonių rūpi arba parūpo dalykai, apie kuriuos kalbėjau. Gal kai kuriuos ir išgąsdinau, o kai kurie gal šiek tiek išsigandę nutarė mano apkalbėtus dalykus išmesti į apmąstomų dalykų užribį. Kai mokiausi mokykloje, nebuvau iš tų, kurie domisi daugelį dominančiais dalykais. Tad džiugu, kad gimnazijos aktų salėje atsirado ir klausiančių, ir abejojančių – vadinasi, girdėjo, klausėsi. Kai kas, mačiau, net užsirašinėjo.
Iš to, kas kalbama apie mokyklas, man labai sunku susidaryti visuminį vaizdą. Visokie skelbiami tyrimai lyg ir sakytų, kad mokiniai mažiau mąsto, kad jų mąstymą nuskurdina vizualumo ir virtualumo perteklius, tačiau matau daugybę jaunų žmonių laimėjimų mokslo ir meno srityse – tai galgi nėra mūsų mokyklose taip blogai?
Kita vertus, matau, kad mokyklas palieka gabūs, vaikus mylintys mokytojai, girdžiu, kaip jie kritikuoja švietimo sistemą. Bet, štai, atvykau į Jūsų gimnaziją, pasikalbėjau su pora mokytojų ir man atrodo, kad, įvertinus visas aplinkybes, čia pas jus yra kaip tik toji geriausioji įmanoma versija.
– Esame pažengusi visuomenė, gyvenanti ekonominio pakilimo laikais, ar jaunam žmogui dėl to lengviau? Dažnai tenka išgirsti, kad tai „snaigių“ karta, išlepusių, ištežusių žmonių karta. Ką Jūs manote apie mūsų jaunimą?
– Kaip vyresnio amžiaus žmogus, nesu patikimas prietaisas, galintis pamatuoti, ar jaunam žmogui lengviau dabar, nei kad buvo man. Tarkime, man visada atrodė gražu gyventi minimalistiškai. Dėl to džiugina, kai matau, kad ir kai kurie jauni žmonės jau suvokia, kad nuo mūsų požiūrio į vartojimą ar gerovę – tikrą ar rinkos suformuotą – jau priklauso ne tik asmeninio gyvenimo kokybė, bet ir visos planetos ateitis. Panašu, kad ne vienas tokių jaunų žmonių yra atsparūs kovotojai, veikiantys itin nesaugiame pasaulyje, nors vyresnės kartos juos dažnai klaidingai mato kaip išlepusius.
Taip, dabar jaunimas garsiai kalba apie psichologinę sveikatą. Vyresnė karta tai dažnai tapatina su silpnumu ar ištižimu. Dauguma jų atsisako toleruoti toksišką darbo kultūrą – vyresniems tai atrodo kaip tingumas ar ambicijų stoka. Technologijos palengvina kasdienybę, tai kuria iliuziją, kad jaunimas nepatiria tikrų sunkumų. Tačiau šiuolaikinio jaunimo psichinė sveikata tikrai blogėja.
Lietuvos Higienos instituto ataskaitos rodo, kad šalyje fiksuojamas realus jaunimo ligotumo psichikos ligomis augimas, taip pat ir išaugęs raminamųjų vaistų vartojimas be gydytojo paskyrimo. Tai pagrįsta objektyviais medicininiais įrašais. Visoje Europoje paauglių nerimo ir depresinių sutrikimų kreivė sparčiai kyla į viršų. Kaip rodo tyrimai, Lietuvos paaugliai, vertindami savo psichologinę gerovę, kitų šalių kontekste atrodo prastai. Ypač pažeidžiamos yra merginos – jų pasisakymai apie dažną „liūdesio jausmą“ ir prastą nuotaiką per pastarąjį dešimtmetį išaugo beveik dvigubai. Kalbama ir apie jaunų žmonių patiriamą smegenų perkrovą.
Žmogaus evoliucija nenumatė tokio informacijos, stimuliacijos ir dopamino bangų kiekio, kokį jaunas žmogus šiandien gauna per išmaniuosius įrenginius. O ir socialiniai tinklai nuolat transliuoja nerealistiškus sėkmės, išvaizdos ir turto standartus, tai sukelia nuolatinį FOMO (baimę ką nors praleisti) ir gilų nevisavertiškumo jausmą.
Be to, jaunimas išgyvena žinias apie globalias krizes (klimato kaita, geopolitinė įtampa, ekonominis nepriteklius), kas sukelia chronišką egzistencinį nerimą. Jeigu dabar jaunas žmogus eina pas psichoterapeutą užuot, kaip mūsų kartos jaunimas, griebęsis alkoholio, tai dėl to gal nederėtų jo vadinti ištižusiu?
