ISTORIJA
Lietuvos muziejų asociacija jau keturiolikti metai vykdo nacionalinę kultūros paveldo aktualinimo akciją „Lietuvos muziejų kelias“. 2023–2027 m. šios akcijos programa skirta temai „Europos ženklai Lietuvoje“ ir kviečia pažvelgti į Lietuvos kultūros paveldą Europos kultūros istorijos ir idėjų kontekste. Teminė šios programos kryptis siejama su Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo (1911–2004) emigracijoje parašyta esė knyga „Gimtoji Europa“, kurioje per rytų europiečio patirtį Europa apmąstoma kaip erdvė, kur europietiškas tapatumas formuojasi kartu su gimtosios vietos atmintimi ir skirtingų kultūrų sąveika.
Žemaičių dailės muziejus, ilgametis „Lietuvos muziejų kelio“ akcijos dalyvis, bendradarbiaudamas su laikraščio „Plungė“ redakcija, pristato straipsnių ciklą, pasakojantį apie išskirtinį Plungės krašto klasicizmo architektūros paveldą, atskleidžiantį lokalinį ir regiono kultūrinės raidos savitumą bei nacionalinės architektūros kontekstą. Straipsnių serijos idėjos autorė – Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja, istorikė dr. Jolanta Skurdauskienė. Skaitytojams artimą ir aktualią formą ciklui suteikė Daiva Gerikienė, laikraščio „Plungė“ redaktorė ir žurnalistė.
Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios senųjų kapinių koplyčia – vienas mažiau plačiajai visuomenei pažįstamų, tačiau istoriškai ir dvasiškai reikšmingų Plungės sakralinio paveldo objektų. Nors pagrindinis dėmesys dažniausiai krypsta į didingąją Plungės bažnyčią ar Oginskių kultūrinį palikimą, senosiose kapinėse stovinti Visų Šventųjų vadinama koplyčia byloja apie miesto gyventojų santykį su tikėjimu, atmintimi ir pagarba mirusiesiems. Tai vieta, kur susipina religinė tradicija, vietos bendruomenės istorija ir tylus, laiko paliestas paveldas.
Senųjų kapinių ištakos ir koplyčios atsiradimas
Plungės senosios kapinės susiformavo dar XIX amžiuje, kai augantis miestas plėtėsi, o parapijai reikėjo naujos laidojimo vietos. Kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių bei parapijų, kapinės tapo ne tik amžino poilsio vieta, bet ir svarbia bendruomenės dvasinio gyvenimo dalimi. Jose buvo laidojami įvairių socialinių sluoksnių žmonės – nuo paprastų miestelėnų iki geriau žinomų krašto gyventojų, dvasininkų ar visuomenininkų.
Kada tiksliai šiose kapinėse iškilo koplyčia, nėra žinoma. Knygoje „Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė“ nurodoma, kad XX a. antroje pusėje Plungės senųjų kapinių teritoriją apjuosė naujos statybos. Šiaurinėje kapinių dalyje, pačioje kalvos viršūnėje, iškilęs baltos spalvos koplyčios siluetas tapo Plungės šiaurės vakarinės dalies urbanistinio peizažo dominante. Tačiau koplyčios architektūra ir jos istorija tarsi liko istorijos tyrimų paraštėse. Nei tikslios kapinių steigimo datos, nei kapinių koplyčios statybos metų, nei jos fundatorių ir projektuotojų nustatyti nepavyko, nes nėra išlikę dokumentų, kuriuose būtų nors kiek užsiminta apie šiuos objektus.
Kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė užrašė senųjų Plungės gyventojų pasakojimus. Vieno jų – Antano Barzdžio – tvirtinimu, Visų Šventųjų koplyčia pastatyta 1858 m. parapijiečių ir grafo Zubovo lėšomis. Ją statė vietos meistrai, kurių trys – mūrininkas, skardininkas ir dailidė – tam tikslui grafo iniciatyva buvo išsiųsti į Prūsiją pasimokyti amato. Esama užuominų, kad koplyčioje buvo laidojami ne tik Zubovų šeimos nariai, bet ir apylinkių bajorai.
Istorijos mokslų daktarės, Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojos Jolantos Skurdauskienės vertinimu, informaciją apie vietos meistrų indėlį statant koplyčią reikėtų vertinti atsargiai: „Prie statybos vietos meistrai galėjo prisidėti ir, tikriausiai, prisidėjo. Vis dėlto, manyčiau, koplyčia yra profesionalaus architekto ir statybininkų darbas, tik nėra žinomos jų pavardės. Koplyčios architektūra, komponavimas kraštovaizdyje liudija būtent profesionalų darbą. Jos statyba, kaip ir kitų to metų svarbių pastatų, susijusi su Plungės dvaru ir šio dvaro valdytojų intencijomis bei pakviestų profesionalų darbu.“
Paskutinės kulto apeigos Visų Šventųjų koplyčioje vykusios 1934 m.. Vėliau koplyčia nebeveikusi ir pamažu buvusi apleista.
Architektūra ir išskirtinumas
Nors Visų Šventųjų koplyčia nėra didelio masto ar puošnumo statinys, būtent jos santūrumas ir dera prie kapinių aplinkos. Senųjų kapinių koplyčios Lietuvoje dažnai statytos taip, kad ne dominuotų, o įsilietų į aplinką – kviesdamos susikaupimui, maldai ir rimčiai.
Architektūrologė Rasa Butvilaitė – svarbiausia Plungės koplyčios istorijos tyrėja – atkreipia dėmesį, kad Plungės koplyčia pasižymi sakraliniams statiniams būdingais architektūriniais elementais – proporcingumu, simboline estetika ir funkcionalumu. Jos architektūra atspindi laikmečio tradicijas, kai svarbiausia buvo ne prabanga, o religinė paskirtis.
Architektūros istorikai S. Abramauskas ir E. Vaitulevičius Plungės kapinių Visų Šventųjų koplyčią interpretavo kaip klasicizmo architektūros variantą, tačiau funkciniu-tipologiniu ir meniniu požiūriu jos išraiška artimiausia romantizmui, tiksliau – romantiniam klasicizmui, kuris Lietuvos sakralinėje architektūroje sudarė savitą atšaką.
Visų Šventųjų koplyčia – tai monumentalus plytų mūro tinkuotas pastatas su laidojimo rūsiais, sumūrytas kapinių teritorijos centre, aukščiausioje (iš dalies supiltoje iškasus rūsius) vietoje. Tačiau Plungės kapinių koplyčios mastelis veikiau primena nedidelę parapinę bažnyčią negu kapinių koplyčią. Tuo labiau, kad koplyčioje, manoma, buvo net trys altoriai, joje laikytos gedulingos mišios.
Koplyčia yra kompaktiško halinio tūrio, taisyklingo stačiakampio plano, su retu koplyčių kompozicijos elementu – bokštu, kuris kyla pagrindinio fasado plokštumoje.
Įdomu tai, jog koplyčios fasade galima aptikti ir kitų labiausiai vertinamų Lietuvos sakralinės architektūros pastatų citatų: vakarinio fasado kompozicija primena Vilniaus Aušros Vartų koplyčios fasado struktūrą; dekoratyvios aklinos pusapskritės fasado nišos (jose veikiausiai buvo numatyta pastatyti skulptūras) artimos Vilniaus katedros fasado kompozicijai.
Išraiškingas santūraus interjero akcentas – originali storo mūro sienos nišoje išmūryta sakykla, į kurią veda mūriniai laiptai.
E. Ravickienė savo užrašuose nurodo, kad Visų Šventųjų koplyčioje buvęs nedidelis varpas, kuris buvo nulietas 1863 m. už Mykolo Uznevičiaus, gyvenusio Maceinių kaime, lėšas. Tai patvirtina ir varpe buvęs įspaustas įrašas. Pirmojo pasaulinio karo metais varpas buvo paslėptas, kad nebūtų išlydytas ginklams gaminti, vėliau perkeltas į Plungės bažnyčios varpinę. Kur tas varpas su reikšmingąja 1863 m. data dabar, nėra žinoma.
Šiuo metu esantys koplyčioje trys altoriai 1996 m. parvežti iš Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčios. Jie priklausė Plungės bažnyčiai, tačiau 1943 m. buvo paskolinti baigiamai statyti Pakutuvėnų bažnyčiai.
Dabartis ir paveldo reikšmė
Nuo jos pastatymo iki XX a. dešimtojo dešimtmečio, kai buvo pradėta smarkiai apgriuvusio pastato rekonstrukcija, Visų Šventųjų koplyčioje nedaryta jokių pakeitimų ar remontų. Aštuntajame dešimtmetyje būta sumanymų restauruotą pastatą panaudoti pasaulietinei veiklai: joje Plungės rajono Kultūros skyriaus iniciatyva ketinta įkurti liaudies meno muziejų ir rengti dailės kūrinių parodas.
Šiandien Plungės Visų Šventųjų koplyčia vertinama kaip svarbi vietos sakralinio kraštovaizdžio dalis. Ji liudija miesto religinę istoriją ir atspindi pagarbą protėvių atminimui. Tokie objektai svarbūs ne tik tikintiesiems – jie reikšmingi ir istorikams, kraštotyrininkams, architektūros paveldo specialistams bei visiems, besidomintiems Plungės praeitimi.
Koplyčia iš dalies renovuota, joje retsykiais vyksta gedulingos pamaldos, kurias aptarnauja Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas. 1997 m. Plungės Visų Šventųjų koplyčia įrašyta į LR Kultūros vertybių registrą.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
