Pabaiga.
Pradžia „Santarvės“ nr. 44.
- Plavskio byla
Vidaus reikalų ministerijos archyve yra saugoma Liudviko Plavskio byla, kurioje yra asmens liudijimas, išduotas 1939 m. Jame nurodyta, kad Plauskis, Jono sūnus, yra gimęs 1867 m. gruodžio 19 d. Rusijoje, pakrikštytas Minsko Romos katalikų bažnyčioje. Jis nurodytas lenku, ūkininku, katalikų tikėjimo, našliu, karinę tarnybą atlikusiu carinėje Rusijoje ir gyvenančiu Repšių dvare.
- Plavskis šiame dokumente apibūdinamas kaip vidutinio ūgio, apvalaus veido, pražilusių plaukų žmogus. Iš prie liudijimo priklijuotos nuotraukos matome, kad anūkas Bogdanas gana panašus į savo senelį.
Po nuotrauka L. Plavskis pasirašė lietuviškai – ne tik vardą, pavardę, bet ir pridūrė, kad yra kalnų inžinierius. Matome, kad dokumente L. Plavskio pavardė yra sulietuvinta į Plauskį. Jis pats „u“ raidės nenaudoja ir išlaiko senąją pavardės rašybą.
Saugumiečio paklausimas
Iš kitų dokumentų aiškėja, kad 1953 m. kovo mėnesį (diena nesimato dėl įrišimo, o Lietuvoje gautas raštas užregistruotas kovo 25 d.) Sovietų sąjungos Valstybės saugumo ministerijos Altajaus krašto viršininkas siunčia paklausimą kolegoms į Lietuvą dėl L. Plavskio.
Jame teiraujasi, ar neturima duomenų, kodėl jis nebuvo pristatytas į tremties vietą. Ir nurodo, kad L. Plavskis 1941 m. birželį, kaip dvarininkas, buvo ištremtas iš Mažeikių rajono, Židikų valsčiaus, Repšių dvaro.
Paaiškinama, kad ištremtasis turėjo tris sūnus – Joną, gimusį 1905 m., gyvenusį Gdanske, Vokietijoje (dab. Lenkija), Artūrą, gimusį 1906 m., ir Česlovą – 1909 m.
Du paskutinieji nebuvo ištremti ir gyveno Mažeikiuose, Dariaus g. 35. 1941 m. gegužės 20 d. Leslovo Plavskio pildytoje anketoje nurodytas pilnas adresas – Dariaus ir Girėno g. 35, Mažeikiai. Jis tuo metu dirbo fotografu, Leslovo tautybė – baltarusis.
Kitame dokumente įrašyta, kad Artūras yra gimęs ne 1906 m., o 1908 m.
Altajaus krašto saugumietis Lietuvos kolegų prašo apklausti vaikus, gal jie ką nors žino apie tėvą, o gal jis yra išremtas antrą kartą į kitą vietą. Matyt, galvojama, kad jis pakeliui į tremties vietą galėjo pabėgti ir grįžti į Lietuvą. Dar priduriama, kad ant bylos viršelio yra užrašyta, kad jis yra miręs. Liudvikas užklausos dokumente įrašytas lietuviu.
Sediškio liudijimas
Iš vieno sediškio, kuris kilęs iš Žemalės parapijos, esu girdėjęs, kad jam kažkas pasakojęs, jog Liudvikas miręs pakeliui į tremties vietą, lyg ir Baltarusijoje. Jo lavonas buvo išneštas iš vagono ir paliktas prie geležinkelio bėgių.
Simboliška, bet taip jis sugrįžo į savo gimtąjį kraštą, kuris anksčiau įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vėliau – į Lenkijos karalystės, o po to – į carinės Rusijos sudėtį. Rusijoje jis įgijo kalnų inžinieriaus išsilavinimą, tarnavo jos armijoje. Todėl save galėjo laikyti senlietuviu – t. y. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, kaip mėgdavo pabrėžti Mykolas Romeris.
Vedęs A. M. Milvydaitę Liudvikas užkuriu atsikėlė į Repšius. Anot pasakotojų, žmona mėgdavusi pabrėžti, kad Repšiai yra jos giminės gūžta.
Įdomu, kad anksčiau dvarelis priklausė Pilsudskiams, iš kurių kilęs ir žymusis Lenkijos maršalas Juzefas, bei trumpą laiką – V. Gadonui, kurio būsima žmona Teklė Šiukštaitė (neaišku, koks jos ryšys su rašytoja Marija Pačkauskite-Šatrijos Ragana, kurios mama kilusi iš Šiukštų) jį 1822 m. buvo paveldėjusi iš Jono Pilsudskio.
Vyriausia Repšių dvaro šeimininkų atžala
Susipažinus su Repšių dvaro šeimininkais, reikia keliais žodžiais pristatyti ir jų atžalas, kurie buvo vieni pagrindiniai spektaklio rengėjai ir aktoriai. Juolab kad Lietuvos istorijos archyve pavyko surasti visų gimimo metrikų įrašus. Jie išsklaido bet kokias abejones dėl Artūro gimimo metų.
Vyriausias L. ir A. M. Plavskių sūnus Jonas gimė 1905 m. kovo 28 d. Repšiuose. Jį kitą dieną Žemalės parapijos bažnyčioje pakrikštijo klebonas K. (Klemensas) Dočkevičius. Krikšto tėvais buvo Viktoras Milvydas su našle Vanda Mengirdiene. Vaikui suteiktas senelio vardas.
Jonas 1928 m. iš Kauno III gimnazijos perstojo į privačią Kauno lenkų gimnaziją. Ją baigęs, išvažiavo mokytis į Lenkiją. Aukštojoje Varšuvos politechnikos mokykloje studijavo inžineriją, dirbo miškininku. Mirė 1970 m. gegužės 4 d., palaidotas Štumo kapinėse.
Su žmona Hildegarda J. Plavskis išaugino sūnus Bogdaną ir Leoną. Aprašyto spektaklio pastatymo Repšiuose metu Jonui buvo 11 metų. Jis apipavidalino šventės programą, nes po piešiniu yra parašęs: „Janek Pławski pinx“.
Senųjų repšiškių atmintyje Jonas visiškai neišliko.
Pametinukas Artūras
Apie antrą Plavskių sūnų Artūrą vietiniai žmonės prisiminė, kad jis mėgęs žvejoti ir muzikuoti. Puikiai grojęs mandolina, balalaika ir smuiku. Kiti aiškina, kad Artūras 1944 m. rudenį dalyvavęs kautynėse prie Sedos, kur kovojęs paskutiniuose lietuviškuose kariuomenės junginiuose, vadinamuose Tėvynės apsaugos rinktine, ir žuvęs.
Lietuvos valstybės istorijos archyve yra saugoma Vilniaus Jokūbo parapijos krikštų registracijos knyga. Iš jos sužinome, kad tos bažnyčios vikaras kunigas K. Klepackis 1906 m. gegužės 18 d. pakrikštijo naujagimį vardu Artūras, gimusį gegužės 4 d. Vilniuje, Teismo gatvėje, Volodkievičiaus namuose.
Senuose žemėlapiuose ši gatvė yra pažymėta už dabartinės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Tai būtų dabartinė Andriaus Domaševičiaus arba Aukų gatvės atkarpa. Netoli už Lukiškių aikštės yra Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia.
Jaunajam aktoriui vaidinimo Repšiuose metu buvo 10 metų.
Būsimas dailininkas
Jauniausias sūnus Leslovas domėjosi astronomija, mėgo tapyti, fotografuoti. Jo paveikslų yra išlikę Ukrinų, Renavo, Žemalės ir Grūšlaukės bažnyčiose.
Vieną jo nutapytą paveikslą teko matyti pardavinėjamą Telšiuose, „Samogitia art“ galerijoje. Jo antroje pusėje, kaip ir ant visų kitų Leslovo darbų, yra nurodytas autorius, nutapymo data, vieta ir pirmavaizdis. Jo darbų įrašai taip įamžina buvusį Repšių dvarą, kuriame Leslovas gimė.
Būsimo dailininko krikšto metrikoje nurodyta, kad šį pasaulį jis išvydo 1909 m. rugpjūčio 15 d. Krikšto sakramentą jam suteikė Žemalės klebonas K. Dočkevičius. Kūdikį tėvai pakrikštijo kitą dieną po gimimo. Jam suteiktas Leslovo vardas. Krikšto tėvais buvo Stanislovas Plavskis su netekėjusia Sofija Plavskyte.
Išeitų, kad vaidinimo metu jam buvo 7 metai.
Pagal žmonių pasakojimus po Antrojo pasaulinio karo Leslovas buvo išvarytas iš dvaro, glaudėsi pas kaimynus, piešė raudonarmiečių portretus. Kiti dar priduria, kad jis išvykęs gyventi į Lenkiją ar Baltarusiją.
Lietuvos vidaus reikalų ministerijos archyve, repatriavusiųjų į Lenkiją sąrašuose, jo nėra. Įdomu, kad internete, žiūrint Poznanės vaivadijos archyvo Valstybinės repatriacijos tarnybos 1945–1951 m. dokumentų abėcėlinį sąrašą, jame aptikau įrašytą Leslovą Plavskį. Be jo, dar yra nurodyti keli Plavskiai. Tarp jų yra du Stanislovai. Žinome, kad Stanislovas Plavskis buvo Leslovo krikšto tėvas. Tikriausiai jis minimas ir kaip L. ir V. M. Plavskių įgaliotinis, 1919 m. (?) išnuomojant Petersonui Žemalės dvarą.
- Plavskis tikriausiai buvo Liudviko brolis, nes jis taip pat yra Jono sūnus, sutarties pasirašymo metu gyvenęs Jelgavoje. Tai leidžia daryti prielaidą, kad po karo Leslovas galėjo į Lenkiją išvykti ir iš Latvijos. O gal ir iš Baltarusijos.
Niekas neatsiranda iš nieko
Reikia pažymėti, kad A. M. Plavskienės mirimo registracijos įraše neteisingai yra nurodytas ne tik jos amžius, bet ir vyro bei visų sūnų. Rašoma, kad Liudvikas tuo metu turėjo 68 m., Jonas – 30 m., Artūras – 28 m., o Leslovas – 23 m. Išeitų, kad tėvas buvo gimęs 1868 m., o vaikai – 1906 m., 1908 m. bei 1913 m. Tik tėvo gimimo metai, pervertus juos pagal Grigaliaus kalendorių, pereina į 1868 m. Jis pats pateikė kunigui duomenis, todėl tikriausiai neapsiriko.
Matosi, kad jo ir žmonos amžiaus metai yra taisyti. Tai rodo, kad našlys arba labai jaudinosi, arba tuo metu nežinojo tikslaus jų amžiaus. Pirminiuose tremties dokumentuose sūnų gimimo metus jis nurodė teisingai.
Nesigilinsiu į kitus aktorius, vaidinusius Repšių dvare, ir jų likimus. Nors iš pirmo žvilgsnio ir norisi ieškoti įvairių paralelių. Pavyzdžiui, tarpukario metais Mažeikiuose notaru dirbo Augustinas Paltarokas (1892–1942). Įdomu, ar jis kaip nors nėra susijęs su šventėje pas Plavskius vaidinusiomis Paltarokaitėmis, koks Kislauskaičių likimas. Juolab, kad pažinojau iš Kelmės rajono kilusią ir už Lietuvos karinės taikomosios daugiakovės rinktinę startavusią Angelę Kislauskaitę.
Dabar žinau, kad Č. Kudaba į Sedos knygyną atvykdavo pirkti knygų ir palaikė ryšius su jame dirbusia Danute Brazdeikiene, gyvenusia šalia paminklų dirbtuvių.
Čia tai būtų jau šalutinių temų plėtojimas, bet, kita vertus, matosi, kaip viskas susipynę, liudija, kad niekas neatsiranda iš nieko.
Svarbi gimtoji vieta
Nors straipsnyje pateikti nauji faktai apie Plavskius patikslino ir papildė duomenis apie šią giminę, jie neiškrenta iš istorinio konteksto ir puikiai sugulė į tų laikų nobiliteto gyvenimo rėmus.
Matome, koks sudėtingas yra prisilietimas prie giminės praeities, nes jos sklaida jau tais laikais buvo didelė, apimanti kelias valstybes.
Įsivaizduoju, kad pagal dabartinius emigracijos tempus ir gyvenamųjų vietų keitimo gausą, ateityje nebus lengva auginti kiekvienos giminės genealoginį medį, ypač jei jis dar nėra pasodintas.
Įtariu, kad nepadės net naujos technologijos. Juk dirbtiniam intelektui reikia tikslių užklausų, o kaip jas suformuluoti, jei mes dažnai net nenorime įvardyti tikslios savo gimtosios vietos?
Leslovas Plavskis, nors buvo nežymus savamokslis dailininkas, bet ant kiekvieno paveikslo nurodydavo ne tik autorystę, bet tai, iš kur paėmė siužetą ir kur jis buvo nutapytas.
Taip L. Plavskis per savo darbus ateities kartoms įmažino ne tik save, bet ir giminės, gimtųjų Repšių vardą.
Kaimas vis dabar primena jų buvimą mūsų erdvėje, o Repšių dvarelio istorija ataidi atkartojant ten gyvenusių žmonių kasdienybę, šventes, giminystės ryšius ir kultūrines sąsajas.
S. Varno nuotr. iš P. Šverebo asmeninio archyvo ir iš B. Plavskio asmeninio archyvo.
