Birželio 24-ąją švenčiama viena gražiausių vasaros švenčių – Joninės, dar kitaip vadinama Rasomis. Registrų centro duomenimis, šiuo metu Telšių rajone savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 420 Jonų, 290 Rasų ir 249 Janinos.
Pokalbio apie šventės tradicijas, vardo reikšmę ir mėgstamą darbą pakvietėme Telšių socialinių paslaugų centro direktorę Rasą Gustienę.
– Kas Jums išrinko Rasos vardą?
– Mano gimtadienis kovo 19 dieną, per Juozapines. Iš Mamos pusės šeimoje buvau pirmoji anūkė, turbūt todėl vardą išrinko senelis. Sakė, kad jam buvau panaši į mažą gležną rasos lašelį. Net ir dabar visi artimieji mane tebevadina mažybiškai – Raselė.
– Ar giminėje yra Jonų, Janinų, Rasų?
– Giminėje yra gana nemažai Janinų, Jonų, o Rasa tik aš viena. Turiu tiek žemaitiškų šaknų – tėtis gimė Plungės rajono Vydeikių kaime, tiek vokiškų – senelis Valteris, tiek lenkiškų – močiutė Komskytė. Mama gimė Šilalės rajono Girdiškės kaime, netoli garsiųjų Baublių.
– Ar turite kokių Joninių tradicijų? Ar tiesa, kad Rasos vardą turinčios mergaitės ir moterys jaučia ypatingą ryšį su vasaros viduriu?
– Man visada pavasaris siejasi su atgimimu, atsinaujinimu, o vasara – ypatingas augimo metas. Turbūt valandų valandas galėčiau žiūrėti į ošiančias jūros bangas, į tekančią upę. Ir visiškai nesvarbus metų laikas, tikrai visuomet išmėginu vandens temperatūrą.
Visada labai laukiu pavasario, laukiu vasaros žalumos, laukiu ilgėjančių dienų. Joninių laikotarpis, toks persiverčiantis, lyg stabtelėjimas, apmąstymas nuveiktų darbų ir planavimas naujų veiklų. Nežinau, ar visos turinčios Rasos vardą tai jaučia, bet aš labai jaučiu vasaros įpusėjimą ir persivertimą į trumpėjančias dienas.
– Daug metų dirbate socialinėje srityje. Kas Jus atvedė į šią sritį? Papasakokite apie savo darbą.
– Socialinėje srityje dirbu nuo 1996 metų. Pirmas darbas – socialinio darbo organizatorė Ryškėnų seniūnijoje. Pati pradžia buvo gana įdomi. Gimė pirmieji projektai, kuriuos rašiau kartu su Ryškėnų kultūros centro direktore Roma Virketiene ir bibliotekininke Jovita Vaičiuliene. Tai buvo vaikų vasaros stovyklos. Kai vaikai blizgančiomis iš laimės akimis, apsikabinę dėkoja – turbūt tai ir buvo pagrindinis variklis, kuris sakė, kad čia mano vieta. Net iki šių dienų yra išlikusi bendrystė. Daug palaikymo ir patarimų gavau iš buvusio Ryškėnų seniūno B. Šniaukos.
2023 metų spalio mėnesį buvo įsteigtas Telšių socialinių paslaugų centras. Dalyvavau konkurse. Jį laimėjusi nuo 2024 m. sausio 1 d. pradėjau dirbti direktore. Nuo 18 darbuotojų centras išaugo iki 120 darbuotojų, nuo 1 padalinio – Telšių nakvynės namų – išsiplėtė iki 11 padalinių: keturi Dienos centrai, Nakvynės namai, Savarankiško gyvenimo namai, Laikini gyvenimo namai, Globos centras, Pagalbos šeimai padalinys, Lankomosios priežiūros padalinys, Integralios pagalbos padalinys, specialaus transporto paslauga.
– Kas šiandien darbe Jus džiugina, galbūt pasitaiko sunkumų? Tai gana jautri sritis, kur semiatės stiprybės?
– Manau, kad tiek gydytojais, tiek mokytojais, tiek socialiniais darbuotojais ne visi gali būti. Šį darbą dirbdamas turi turėti didžiulę empatiją, profesionalumą ir didžiulę širdį. Socialinis darbas yra prasminga, bet emociškai ir fiziškai reikli profesija.
Kas motyvuoja dirbti? Tai kasdienis žinojimas, kad keičiame žmonių gyvenimus, pagalba pažeidžiamiems, kai matomas progresas: klientų sėkmės istorijos ir jų pasiekta pažanga. Profesinis augimas: nuolatinis bendravimo, psichologijos ir krizių valdymo įgūdžių tobulinimas. Ryšio kūrimas – gilus, nuoširdus ir empatiškas santykis su įvairiais žmonėmis. Kuo galima pasidžiaugti? Išspręstomis krizėmis: sėkmingai suvaldytomis sudėtingomis šeimų ar asmenų gyvenimo situacijomis.
Aš tikiu ir tiesiog žinau, kad neįveikiamų kliūčių nėra, yra tik netinkamai pasirenkamas būdas joms įveikti. Kiekvienas ištartas ačiū motyvuoja stengtis padaryti dar geriau. Taip pat labai noriu pasidžiaugti savo stipria, profesionalia komanda, kuri visad būna lyg vienas kumštis.
O Joninių ir Rasų šventės išvakarėse visiškai nesinori kalbėti apie sunkumus, nes kas šiandien neįmanoma – rytoj išsprendžiama.
