Seni baldai, koplytėlės, kryžiai ar koplytstulpiai – kiekvienas jų saugo ne tik metų paliktus pėdsakus, bet ir žmonių istorijas. Restauratoriaus darbas – ne sukurti naują daiktą, o išsaugoti tai, kas autentiška, ir prikelti tai, ką dar įmanoma išgelbėti.
Mažeikiškis Dovydas Ušinskas restauracijos keliu eina jau beveik penkiolika metų. Šiandien jis daugiausia restauruoja mažosios architektūros objektus, o galimybę prisiliesti prie istoriją menančių dirbinių vadina viena didžiausių savo profesijos vertybių.
Istorija ir seni daiktai žavėjo nuo pat pradžių
Restauratoriaus kelią D. Ušinskas pasirinko baigęs mokyklą. 2011 metais jis įstojo į Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą, kur studijavo baldų dizainą ir restauravimą. Nuo tada praėjo beveik penkiolika metų, per kuriuos restauravimas tapo svarbia jo profesinės veiklos dalimi.
Vis dėlto restauravimas – ne vienintelis mažeikiškio darbas. Jis ne tik restauruoja istorinius objektus, bet ir gamina naujus baldus bei kitus medžio gaminius.
Restauratoriaus profesiją jis pasirinko neatsitiktinai – nuo pat jaunystės jį traukė istorija ir seni daiktai.
„Man visada patiko istorija, seni daiktai. Seniau daiktai turėjo savo žavesį, savo dizainą – buvo tikri daiktai. Šiuolaikiniai baldai, mano akimis, nebeturi tokio žavesio. Seni daiktai buvo gaminami su meile, didžioji jų dalis – rankomis, todėl kiekvienas buvo savitas ir išskirtinis“, – „Santarvei“ sakė restauratorius.
Būtent noras prisidėti prie tokių autentiškų dirbinių išsaugojimo ir paskatino pasirinkti restauratoriaus kelią. Kiekvienas restauruojamas objektas – tai ne tik medžio gaminys, bet ir dalelė istorijos, kurią svarbu išsaugoti ateities kartoms.
Kiekvienas objektas reikalauja kruopštaus plano
Šiuo metu didžiąją dalį Dovydo darbų sudaro mažosios architektūros objektų restauravimas. Dažniausiai jo dirbtuvėse atsiduria koplytstulpiai, koplytėlės, kryžiai ir kiti mediniai sakralinio paveldo objektai. Nors restauratorius vis dar imasi ir senų baldų restauravimo, ši veiklos sritis šiandien sudaro gerokai mažesnę jo darbo dalį.
Darbo diena prasideda šeimos rytine rutina – išlydėjęs vaiką į darželį, pašnekovas vyksta į dirbtuves. Čia kiekvieną dieną pradeda nuo darbų planavimo. Nors kartais planus pakoreguoja nenumatytos aplinkybės, dažniausiai pirma įvertinama restauruojamo objekto būklė ir sudaromas darbų planas.
„Jei vyksta restauracija, visada pirmiausia apžiūriu objektą ir susidarau planą – nuo ko pradėti, kokia tvarka viską daryti. Reikia gerai apmąstyti, kokias vietas ir kaip tvarkyti. Labai svarbus darbų eiliškumas – jei jo neapgalvosi, gali atsirasti dar daugiau papildomo darbo“, – pasakojo D. Ušinskas.
Skubėti dirbant negalima. Kiekvienas objektas reikalauja individualaus požiūrio, todėl prieš imantis restauravimo, būtina įvertinti jo būklę, suplanuoti visą darbų eigą ir tik tuomet pradėti patį procesą.
Ne kiekvieną daiktą galima restauruoti
Vieno atsakymo, kiek gali užtrukti objekto restauravimas, nėra. Kiekvienas daiktas, kuriam reikalinas restauratoriaus rankų prisilietimas, yra unikalus – skiriasi jo būklė, pažeidimų mastas, gamybos technologija, todėl ir darbų trukmė gali labai skirtis.
„Jeigu objekto būklė gera, kartais užtenka jį nuvalyti, sutvirtinti. Tokius darbus galima atlikti per savaitę. Tačiau jeigu jis stipriai sunykęs, restauravimas gali užtrukti mėnesį ar dar ilgiau. Jei mediena visiškai supuvusi, tenka atlikti medienos prisotinimo ir kitus sudėtingus darbus. Tada procesas gali tęstis net kelis mėnesius“, – pažymėjo restauratorius.
Vis dėlto ne kiekvieną objektą įmanoma restauruoti. Jei daiktas yra stipriai sunykęs, o jo pirminė išvaizda nėra užfiksuota nuotraukose, brėžiniuose ar kituose šaltiniuose, restauratorius neturi teisės spėlioti.
„Restauracijos principas yra toks – negalima savivaliauti. Restauracija yra pirminės būklės atkūrimas. Jeigu nežinai, kokia buvo trūkstama detalė, negali jos tiesiog sukurti. Tai būtų tas pats, kas istorijoje meluoti“, – pabrėžė pašnekovas.
Jei objektas yra daugiau kaip per pusę sunykęs, dažnai taikoma nebe restauracija, o konservacija – išsaugoma tai, kas autentiška, tačiau nebesiekiama atkurti pirminės objekto išvaizdos.
Kartais, pavyzdžiui, koplytėlė ar koplytstulpis būna taip stipriai pažeisti, kad net ir sutvarkyti nebegalėtų saugiai stovėti lauko sąlygomis. Tokiais atvejais, jei žinoma pirminė objekto išvaizda, pagaminama tiksli kopija, o originalas konservuojamas ir saugomas tinkamomis sąlygomis.
Įsimintiniausi darbai
Labiausiai įsiminusiu restauravimo darbu pašnekovas vadina savo baigiamąjį darbą Vilniaus dailės akademijoje. Tada jis restauravo istorinę kanapą. Šis baldas saugomas Mažeikių muziejuje ir restauratoriui iki šiol išlieka vienu iš svarbiausių jo įgyvendintų darbų.
„Tai buvo pirmas rimtas ir labai atsakingas darbas. Jį padaręs baigiau akademiją“, – sakė restauratorius.
Restauruojant paaiškėjo, kad baldas primena XIX amžiuje Europoje paplitusį bidermejerio stilių, pasižymintį paprastesnėmis, praktiškomis formomis, tačiau nėra jam visiškai būdingas. Manoma, kad jį pagamino vietinis meistras, kūręs pagal kažkur matytą pavyzdį.
Dar vienas ypač įsiminęs projektas – Žemalėje restauratoriaus pagaminta dvišakio kryžiaus kopija. Nors pats darbas nebuvo išskirtinis techniniu požiūriu, didžiausią įspūdį paliko tai, kas vyksta jam pasibaigus.
„Labiausiai įsiminė ne pats darbas, o tai, kad jis subūria žmones. Žemalėje prie šio kryžiaus bendruomenė kasmet renkasi paminėti svarbios dienos. Smagu matyti, kad tavo darbas tampa ne tik paveldo dalimi, bet ir žmonių susibūrimo vieta“, – šypsojosi D. Ušinskas.
Vien meistrystės nepakanka
Restauratoriui neužtenka vien mokėti dirbti su medžiu – ne mažiau svarbu pažinti istoriją, skirtingų laikotarpių stilius, medžiagas ir tradicijas.
„Reikia domėtis istorija. Restauratorius turi išmanyti stilių, suprasti, kaip objektas galėjo atrodyti, iš kokių medžiagų buvo pagamintas. Ypač restauruojant koplytėles ar koplytstulpius svarbu suprasti jų atsiradimo aplinkybes – juk kažkas juos pastatė, kažkoks meistras sukūrė, turėjo savo braižą“, – pasakojo D. Ušinskas.
Kiekvienas meistras palikdavo savitų bruožų, todėl restauruojant svarbu juos atpažinti ir išsaugoti. Kartais objektai atskleidžia ir netikėtų istorinių detalių – restauratoriams pavyksta aptikti meistrų inicialus ar kitus autentiškus ženklus.
Vienas įsimintiniausių radinių D. Ušinskui buvo restauruojant koplytėlę: „Vieną kartą stogelyje radome įdėtą buteliuką su rašteliu. Jame buvo parašyta, kada koplytėlė pastatyta, kas ją pastatė, net buvo nurodyta darbų kaina. Tokie dalykai leidžia susipažinti su paties objekto istorija.“
Darbo netrūksta ir šiandien
Kalbėdamas apie seniausią objektą, prie kurio yra tekę dirbti, D. Ušinskas sakė, kad tikslų restauruojamų dirbinių amžių nustatyti pavyksta ne visada. Daugelis jų neturi nei datų, nei meistrų inicialų, o kartais nežinoma ir tiksli jų kilmė, todėl nustatyti pagaminimo laiką būna sudėtinga.
„ Kai dėl koplytėlių viena jų buvo maždaug iš 1870 metų. Tikslios datos dabar nepasakysiu, bet tai buvo vienas seniausių objektų, kuriuos teko restauruoti“, – prisiminė D. Ušinskas.
Darbų pašnekovui netrūksta ir šiandien. Šiuo metu jis gamina Pievėnų kapinėse stovėsiančio kryžiaus kopiją.
„Senasis kryžius buvo per daug sunykęs ir supuvęs, todėl restauruoti jo nebeįmanoma. Dėl to gaminama tiksli jo kopija“, – paaiškino pašnekovas.
Svarbiausia – neskubėti
ir pasitarti su specialistais
Žmonėms, svarstantiems, ar verta restauruoti seną daiktą, D. Ušinskas pirmiausia patarė neskubėti jo atsikratyti.
„Pirmiausia patarčiau neišmesti. Jei svarstote, ar daiktą pasilikti, ar ne, kreipkitės į specialistus. Galima pasikonsultuoti su restauratoriumi ar muziejaus darbuotojais – jie tikrai patars, ką verta daryti. Dažniausiai tokia konsultacija nieko nekainuoja“, – sakė D. Ušinskas.
Anot jo, didžiausia klaida – bandyti restauruoti vertingą daiktą savo jėgomis.
„Nereikėtų imtis savavališkų veiksmų. Pavyzdžiui, šveisti seną baldą ar kitaip valyti jo paviršių, nes labai lengva negrįžtamai sugadinti. Specialistas pirmiausia įvertins objekto būklę, jo sunykimo lygį, pasakys, ar iš viso jį verta restauruoti, kiek tai kainuotų ir ką geriausiai daryti. Kartais geriausias sprendimas – tiesiog tinkamai laikyti daiktą ir jo neliesti, kol atsiras galimybė restauruoti“, – patarė mažeikiškis.
Svarbiausia – neskubėti ir nepriimti sprendimų nepasitarus su specialistais. Taip galima ne tik išvengti negrįžtamų klaidų, bet ir išsaugoti istorinę vertę turintį daiktą ateities kartoms.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
