Rubrikoje „Horoskopai“ pakvietėme skaitytojus pasiūlyti, su kokiu po Liūto ženklu gimusiu telšiškiu galėtume parengti interviu. Sulaukėme nemažai aktyvių ir įdomių žmonių vardų. Šįkart iš pasiūlytųjų pasirinkome rugpjūtį 40 metų jubiliejų švenčiantį Telšių meno mokyklos direktorių Simoną Baliutavičių.
Artėjant Rugsėjo 1-ajai, su pašnekovu kalbamės apie keturis jo gyvenimo dešimtmečius, svarbiausias patirtis ir pasirinkimus, taip pat apie naujų mokslo metų planus ir mokyklos ateitį.
Pasak S. Baliutavičiaus, kadangi šiemet jau mažiau dėmesio reikės skirti įsikūrimo darbams, tad didesnis dėmesys bus ugdymo kokybei, mokytojų kūrybinėms idėjoms ir naujiems muzikos bei dailės projektams. „Norime, kad mokykla būtų dar atviresnė Telšių miesto bendruomenei, kad čia vyktų daugiau koncertų, parodų ir kitų kultūros renginių“, – teigė pašnekovas.
Aurelija SERVIENĖ
– Jums tai jau ketvirtasis rugsėjis einant Telšių meno mokyklos vadovo pareigas. Kaip sekasi? Kuo šie metai skirsis nuo ankstesnių?
– Sekasi gerai. Dabar jaučiuosi daug tvirčiau nei pirmaisiais metais. Tuomet buvo nemažai nežinomybės, daug ką reikėjo perprasti, išmokti ir susidėlioti. Atėjus vadovauti dar nebuvo suformuota visa administracijos komanda, todėl vienu metu teko spręsti labai daug skirtingų klausimų. Dabar jau gerai pažįstu kolektyvą, suprantu mokyklos stiprybes ir matau, kur dar turime augti. Per trejus metus persikėlėme į naują pastatą, pagerinome ugdymo sąlygas, įsigijome daug naujų instrumentų. Mūsų mokiniai aktyviai dalyvauja šalies ir tarptautiniuose konkursuose, tampa laureatais ir pasiekia puikių rezultatų.
Šie metai skirsis tuo, kad mažiau dėmesio reikės skirti įsikūrimo darbams, o daugiau ugdymo kokybei, mokytojų kūrybinėms idėjoms ir naujiems muzikos bei dailės projektams. Taip pat norime, kad mokykla būtų dar atviresnė Telšių miesto bendruomenei, kad čia vyktų daugiau koncertų, parodų ir kitų kultūros renginių.
– Kokiomis nuotaikomis pasitinkate naujus mokslo metus? Ar jau kibote į pasiruošimo darbus?
– Naujus mokslo metus pasitinkame puikiomis nuotaikomis, o pasiruošimo darbai jau įsibėgėjo. Varnių skyriuje šiuo metu atnaujinamos patalpos, todėl rugsėjį mokiniai sugrįš į jaukius ir šiuolaikiškus kabinetus. Pokyčių yra ir Tryškių skyriuje – įsigijome naują muzikos instrumentą ir išmaniąją lentą, kuri leis muzikos istorijos ir solfedžio pamokas vesti šiuolaikiškiau ir įdomiau.
Šie mokslo metai mums ypatingi ir tuo, kad rugsėjo 1-ąją Dailės skyrius minės 40 metų veiklos sukaktį. Tai graži proga prisiminti skyriaus nueitą kelią, jo mokytojus, mokinius ir per keturis dešimtmečius sukurtą istoriją.
– Kiek naujų mokinių prašymų jau sulaukėte? Ar galima prognozuoti, kiek vaikų šį rugsėjį peržengs meno mokyklos slenkstį?
– Šiemet susidomėjimas mokykla buvo itin didelis. Visos paskelbtos vietos į muzikos ir dailės programas užsipildė per pirmąsias dvi priėmimo dienas. Kartu su Varnių, Tryškių, Luokės ir Nevarėnų skyriais šiuo metu planuojame priimti apie 140 naujų mokinių.
Rugpjūtį dar vyks papildomas priėmimas, per kurį tikimės priimti dar apie 20 mokinių. Pagal dabartinius duomenis, nuo rugsėjo mokykloje mokysis daugiau vaikų nei praėjusiais metais, o bendras mokinių skaičius gali siekti apie 750.
– Ar pastebite, kad susidomėjimas meno mokykla kasmet auga? Meno mokykloje vaikai mokosi muzikos ir dailės. Kuri iš šių sričių šiuo metu populiaresnė? O gal abi?
– Taip, pastaruosius dvejus metus susidomėjimas meno mokykla akivaizdžiai auga. Norinčiųjų mokytis sulaukiame daugiau, nei turime galimybių priimti, todėl visų prašymų patenkinti negalime. Šiuo metu vienos populiaresnės srities išskirti negalėčiau – tiek muzikos, tiek dailės programos sulaukia didelio susidomėjimo, o mokinių skaičius jose pasiskirsto gana tolygiai.
– Ar į meno mokyklą būtina ateiti turint ryškiai išreikštus gabumus, ar meno mokykla yra ta vieta, kur talentas gali būti atrastas ir ugdomas?
– Į meno mokyklą nebūtina ateiti jau turint ryškiai išreikštų gabumų. Čia gali mokytis kiekvienas vaikas, kuriam įdomi muzika ar dailė. Vieniems tam tikri dalykai pavyksta greičiau, kitiems reikia daugiau laiko, tačiau svarbiausia noras mokytis ir atrasti save.
Mokytojo užduotis yra pastebėti vaiko stipriąsias puses, padėti joms atsiskleisti ir nuosekliai jas ugdyti. Jeigu vaikas jau turi daugiau žinių ar gebėjimų, komisijai įvertinus jo pasirengimą, jis gali būti perkeltas į aukštesnę klasę. Tačiau talentas ne visada matomas iš karto – neretai jis atsiskleidžia tik mokantis, bandant ir kantriai dirbant.
– Ką meno mokykla suteikia vaikui, net jei jis ateityje nesirenka menininko kelio? Kokias savybes ugdo muzika ir dailė?
– Meno mokykla vaikui suteikia kur kas daugiau nei gebėjimą groti, dainuoti ar piešti. Gausūs mokslo tyrimai meninį ugdymą sieja su kūrybiškumo, susikaupimo, emocinio jautrumo, pasitikėjimo savimi ir bendradarbiavimo gebėjimų stiprėjimu. Vaikas mokosi kantrybės, atsakomybės, nebijoti suklysti ir užbaigti pradėtą darbą. Net jeigu ateityje jis nepasirenka menininko kelio, šios savybės ir įgūdžiai išlieka svarbūs mokantis, bendraujant ir renkantis bet kurią profesiją.
– Papasakokite apie mokytojų kolektyvą. Ar netrūksta pedagogų?
– Šiuo metu Telšių meno mokykloje dirba 51 pedagogas. Mokytojų kol kas netrūksta, tačiau ateityje, keičiantis kartoms ir augant mokinių skaičiui, naujų specialistų tikrai reikės. Per šiuos metus kolektyvą gerai pažinau – mokytojai yra profesionalūs, atsakingi ir įsitraukę į visą mokyklos gyvenimą.
Jie neapsiriboja vien pamokomis: ruošia mokinius konkursams, organizuoja koncertus, parodas, siūlo naujų idėjų ir prireikus padeda vieni kitiems.
– Kaip sekasi su suaugusiųjų ugdymu? Ar žmonių noras mokytis meno mokykloje neišblėso?
– Suaugusiųjų noras mokytis taip pat nemažėja – šiuo metu mokykloje jų turime apie 50. Ypač daug norinčiųjų sulaukiame muzikos programose, tačiau pirmiausia turime užtikrinti vaikų ugdymą, todėl suaugusiuosius priimame tik turėdami laisvų mokytojų darbo valandų. Pastebime, kad pastaruoju metu vis dažniau mokytis ateina jaunesni žmonės.
– Pasitinkate asmeninį jubiliejų! Kokios nuotaikos? Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti kiekvieną dešimtmetį, kokios mintys būtų?
– Keturiasdešimtmetį pasitinku ramiai, su dėkingumu už nueitą kelią ir aiškesniu supratimu, kas gyvenime iš tiesų svarbu.
Pirmasis dešimtmetis man buvo vaikystė ir šeima, antrasis – savęs ieškojimas, mokslai ir pirmieji savarankiški sprendimai. Trečiasis atnešė profesinį kelią, atsakomybę ir augimą. Ketvirtajame buvo daug svarbių pokyčių ir pasiekimų, bet kartu ir skaudžių netekčių. Jos išmokė labiau branginti šalia esančius žmones ir nebeatidėlioti to, kas iš tiesų svarbu.
– Ir pabaigai, ar tikite horoskopais? Kokių savybių, būdingų Liūtams, pastebite savyje?
– Horoskopų specialiai neskaitau, bet kartais išgirstu per radiją ir pasiklausau su šypsena. Kai kurie apibūdinimai būna visai taiklūs. Iš Liūtams priskiriamų savybių savyje atpažįstu ryžtą, iniciatyvumą, kūrybiškumą ir jautrumą kitam žmogui. Man svarbu pastebėti, kada žmogui reikia pagalbos, ir nelikti nuošalyje. O draugai kartais juokauja: „Pažadinome liūtą“ (juokiasi).
