Kritinio mąstymo ugdymas neapsiriboja klasės erdve – tam puikiai tinka ir muziejus. Čia vaikai gali ne tik išgirsti apie praeitį, bet ir tyrinėti: stebėti, liesti, kelti klausimus, abejoti ir ieškoti atsakymų.
Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinių edukatorių Rimos Servienės ir Gabrielės Šereivienės teigimu, kritinis mąstymas muziejuje prasideda nuo paprasto principo – gebėjimo neskubėti pateikti atsakymo lankytojui. Užuot iš karto paaiškinus eksponato paskirtį ar istoriją, lankytojui suteikiama galimybė pačiam tyrinėti, spėlioti, kelti klausimus ir pagrįsti savo mintis.
Taip muziejus tampa ne vieta, kurioje reikia įsiminti faktus, o erdve, kurioje jie atrandami.
Eksponatas tampa klausimu
Anot muziejaus „Alka“ padalinių edukatorių, kritinis mąstymas edukacijose ugdomas pasitelkiant žaismingumą, tyrinėjimą ir sensorinę patirtį.
- Servienė pažymėjo, kad vaikai dar tik mokosi atskirti faktą nuo nuomonės ar fantazijos, todėl vien „sausų“ faktų ištransliavimas ne visada padeda suprasti informaciją.
Vietoje paruošto atsakymo parodomas eksponatas. Pavyzdžiui, senovinis buities įrankis, ir leidžiama svarstyti, iš ko jis pagamintas, kas ir kam jį naudojo.
„Tokiu būdu vaikas pradeda remtis ne pirmu išgirstu atsakymu, o tuo, ką mato, jaučia ir gali pagrįsti. Toks aktyvus santykis su eksponatais padeda ne tik išgirsti, bet ir suprasti informaciją“, – teigė edukatorė.
Svarbu, kad edukacijos dalyviai mokytųsi remdamiesi pojūčiais, o ne skubotomis išvadomis.
ne vien informacijos perdavimas
- Šereivienė pridūrė, kad svarbus ir edukatoriaus gebėjimas prisitaikyti prie konkrečios grupės.
„Prieš pradedant veiklą svarbu suprasti, kiek vaikai pasirengę, kiek jie įsitraukę, ir pagal tai parinkti klausimus, užduotis, diskusijų formas. Edukatoriaus nusiteikimas tiesiogiai veikia auditoriją. Šypsena, gera nuotaika, nuoširdus domėjimasis dalyvių patirtimi padeda kurti aplinką, kurioje lengviau diskutuoti ir reikšti savo nuomonę“, – pažymėjo ji.
Toks požiūris keičia ir muziejaus vaidmenį. Edukacijose svarbiausia tampa ne informacijos perdavimas, o aktyvus lankytojo dalyvavimas. Eksponatas tampa ne tik istorijos liudininku, bet ir atspirties tašku klausimams, diskusijoms bei savarankiškoms išvadoms.
Istorija ir asmeninės patirtys
Nors muziejus dažnai vis dar siejamas su tyliu eksponatų stebėjimu ir edukatoriaus pasakojimu, šis požiūris pamažu keičiasi. Šiandien edukacijose vis dažniau pasitelkiami pasakojimai, kūrybiniai pratimai, diskusijos ir refleksija. Tačiau ypač svarbios veiklos, kuriose lankytojai patys tyrinėja, bendradarbiauja ir priima sprendimus.
„Muziejus tampa tokia erdve, kurioje lankytojas yra ne tik klausytojas, bet ir tyrinėtojas.
Edukacija pradedama nuo klausimų, kurie neturi vieno teisingo atsakymo. Tai leidžia vaikams nebijoti suklysti ir suprasti, kad jų įžvalgos taip pat yra vertingos. Smalsumą skatina ir galimybė prisiliesti prie muziejaus fonduose saugomų muziejinių vertybių kopijų, jas išbandyti“, – pasakojo R. Servienė.
Vienas tokių pavyzdžių yra „Alkoje“ organizuojama edukacija „Mažas piemenėlis turi botagėlį“. Jos metu dalyviai lanko gyvūnėlius, juos maitina, išbando senovinius žaislus, ragauja „Piemenėlio kugelio“, dalijasi savo patirtimi ir kalbasi apie pareigas namuose.
Tokios veiklos leidžia susieti istoriją su asmenine patirtimi. Vaikas ne tik sužino, kaip gyveno žmonės anksčiau, bet ir pradeda lyginti jų gyvenimą su savuoju: kokių pareigų turi jis, kuo rūpinasi šiandienos vaikai ir kuo rūpinosi jų bendraamžiai anksčiau.
Pasak G. Šereivienės, istorijos susiejimas su eksponatais ar edukacijomis suteikia vaikams daugiau galimybių užduoti klausimus, ieškoti sąsajų ir geriau suprasti nagrinėjamą temą.
Kritinis mąstymas kaip sveikas smalsumas
Kritinis mąstymas neatsiejamas nuo gebėjimo suabejoti. Tačiau muziejuje abejonė suprantama ne kaip paprasčiausias nenoras tikėti pateikiama informacija, o kaip paskata tyrinėti, pasitikrinti.
- Servienė pasakojo sąmoningai skatinanti vaikus kelti klausimus ir kurti savo interpretacijas, remiantis asmenine patirtimi bei žinomais faktais. Tokiu būdu keičiasi ir požiūris į muziejų – jis nebėra suvokiamas kaip vieta, kurioje viskas jau seniai paaiškinta ir kur lankytojui belieka išklausyti paruoštą pasakojimą.
„Abejonė čia suprantama ne kaip neigimas, o kaip sveikas smalsumas – gebėjimas ne aklai priimti pirmą išgirstą informaciją, o pasitikrinti ją pačiam“, – pabrėžė R. Servienė.
Klaida nėra nesėkmė
- Šereivienė pasakojo, kad, gavus netikėtą klausimą, atsakymo stengiamasi nepateikti iš karto. Pirmiausia kartu analizuojamas objektas, klausiama, kodėl vaikas taip galvoja. Taip prasideda diskusija, kurioje mokomasi ne tik atsakyti, bet ir pagrįsti savo mintį.
Mokymasis mąstyti kritiškai neįmanomas be galimybės klysti. Netikėtas ar klaidingas lankytojo atsakymas nėra vertinamas kaip nesėkmė. Priešingai – jis gali tapti atspirties tašku tolesniam tyrinėjimui. Tačiau svarbu iš karto jį kartu išanalizuoti.
Pasak R. Servienės, užuot tiesiai pasakiusi, jog vaikas neteisus, klausia, kas paskatino taip manyti, pateikiami faktai ir kartu svarstoma, ar jie patvirtina pradinę mintį.
„Klaidos – pagrindinis mokymosi ir kritinio mąstymo variklis. Tokiu būdu vaikai patys, padedami klausimų, gali atmesti netinkamą atsakymą ir prieiti prie pagrįstos išvados“, – tikino edukatorė.
Ji pabrėžė: ugdant kritinį mąstymą svarbu mokėti atskirti faktą nuo asmeninės patirties, interpretacijos ar išgalvoto pasakojimo. Tam itin palanki aplinka yra muziejus, kadangi eksponatai dažnai sukelia lankytojų prisiminimus ir asociacijas.
Kritiškumo ugdymas – abipusis procesas
Šiandien istorijos vaikai mokosi ne tik mokykloje ar muziejuje. Informacija juos pasiekia socialiniuose tinkluose, interneto svetainėse.
- Šereivienė pastebi, kad paprašius mokinio paaiškinti, kodėl jis galvoja taip, kaip išdėstė, dažnai galima sužinoti ir jo informacijos šaltinį. Tuomet atsiranda galimybė kartu analizuoti, iš kur kilo tokia mintis.
Pasak muziejaus darbuotojų, edukacijose vis dažniau kalbama ir apie tai, kaip atsirinkti informaciją.
- Servienė teigė pastebėjusi, kad „senasis kaimas“ kartais vaizduojamas labai skurdus ir tamsus, o kartais – visiškai idiliškas. Vaikams stengiamasi suteikti galimybę, atsitraukus nuo ekranų, pažvelgti į autentišką aplinką, daiktus bei jų istoriją.
„Visada labai svarbu akcentuoti, iš kur gautos žinios. Mokiniai turi suprasti, kur ir kaip ieškoti informacijos, bei mokėti ją atsirinkti“, – teigė G. Šereivienė.
Muziejaus darbuotoja pastebėjo, kad kiekviena grupė palieka savo pėdsaką. Po užsiėmimo edukatorius pergalvoja, kas pavyko, kas galėtų būti kitaip, ir pagal tai keičia ar papildo savo veiklą.
„Tokiu būdu muziejus tampa ne tik vieta, kur saugoma praeitis. Tai erdvė, kurioje mokomasi ją suprasti – klausiant, stebint, liečiant, abejojant, tikrinant ir diskutuojant. O svarbiausia, kad atsakymas nebūtinai turi būti pateiktas iš karto. Kartais kur kas svarbiau suteikti žmogui galimybę pačiam iki jo nueiti“, – teigė G. Šereivienė.
Nuotr. iš asmeninių archyvų
