Praėjusią savaitę po ilgos ir sunkios ligos mirė žinomas lietuvių poetas, vertėjas ir publicistas, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalio kavalierius Alfonsas Bukontas.
Rugsėjo 11-ąją menininkui sukako 85-eri metai. Poetas mirė rugsėjo 23-iąją, Lietuvos žydų genocido atminimo dieną.
Iš anksto planuotas jubiliejaus paminėjimo renginys „Šlama žalios liepos dangaus pakrašty“ tapo jautria atminimo popiete, kurioje skambėjo poeto kūryba, dainos ir jautrūs bendruomenės prisiminimai.
Scenarijų pakoregavo skaudi žinia
Žinia apie netektį pakoregavo iš anksto suplanuotą minėjimo eigą. Renginys Dapšiuose prasidėjo prie A. Bukonto nuotraukos uždegant atminimo žvakę, o susirinkusieji poeto atminimą pagerbė tylos minute.
Autentiškoje aplinkoje vykusio minėjimo metu Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos Židikų filialo bibliotekininkė Benita Vaizgėlienė susirinkusiesiems papasakojo apie sunkią rašytojo vaikystę, karo metų išgyvenimus, šeimos netektis ir pasiaukojančius žmones, kurie ištiesė pagalbos ranką – išgelbėjo ir užaugino žydų vaiką.
Savo prisiminimais pasidalijo ir kaimynystėje gyvenusių kitų gelbėtojų šeimos anūkas Rolandas Jankauskas. Jis renginio dalyviams parodė savo močiutei Kotrynai Šulcienei įteiktą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.
Skambėjo eilės ir dainos
- Bukonto eilėraščius skaitė Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokinės.
Mažeikių kultūros centro Skrajojamojo teatro aktoriai, vadovaujami režisieriaus Martyno Januškos, pakvietė susirinkusiuosius mintimis pakeliauti po Alfonso išvaikščiotus Dapšius – kaimą, kuriame jis užaugo ir subrendo kaip asmenybė.
Minėjime skambėjo ir pagal A. Bukonto eiles sukurtos dainos, kurias atliko vokalinis ansamblis „Vėntringa“.
Lietuvos kompozitoriai pagal poeto A. Bukonto tekstus yra sukūrę daugiau nei 100 dainų. Melodijomis renginį taip pat praturtino Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos muzikos mokytojas Juozas Daukšas bei mokinė Austėja Dobrovolskytė.
Buvo bendraujantis žmogus
Viena iš renginio organizatorių, Ukrinų bibliotekininkė Valda Muravjovienė „Santarvei“ teigė, kad tradicija tapę A. Bukonto gimtadienio minėjimai krašte neišnyks ir po jo mirties.
„Kol poetas buvo gyvas, visuomet išsiųsdavome jam sveikinimo atviruką. Jis buvo labai bendraujantis žmogus – kol leido sveikata, ir pats paskambindavo, pasikalbėdavome. Tačiau tai buvo senokai, prieš kokius ketverius, penkerius metus. Vėliau, sveikatai prastėjant ir poetui silpstant, bendravome mažiau“, – pasakojo V. Muravjovienė.
Pasak bibliotekininkės, gimtuosiuose kraštuose poetas gyvai nesilankė jau gana seniai.
Ryšys su gimtine išliko stiprus
Minėjimų organizatoriai jį kvietė atvykti švenčiant 75-metį, tačiau jau tada dėl prastos sveikatos kūrėjas kelionės iš sostinės į Mažeikių rajoną atsisakė.
Nepaisant to, šiuolaikinės technologijos leido palaikyti ryšį nuotoliu – internetu jis stebėdavo renginius ir bendraudavo su jų dalyviais.
- Muravjovienė kalbėdama su „Santarve“ prisiminė, kad A. Bukontas be galo mylėjo savo gimtinę.
Anksčiau jis į Dapšių kaimą lankyti draugų buvo atsivežęs ir kitą legendinį lietuvių poetą – Paulių Širvį. Bibliotekininkės žiniomis, A. Bukontas paliko ne tik gausų kūrybinį palikimą, bet ir giminės tęsinį: iš pirmosios santuokos jis turėjo dukrą Simoną, kuri šiuo metu gyvena Amerikoje, tačiau per atostogas visuomet atvykdavo aplankyti tėvo.
Išskirtinė ir dramatiška biografija
- Bukonto gyvenimo istorija – dramatiška ir ne kartą aprašyta šalies bei vietos spaudoje. Būsimasis poetas gimė 1941 metų rugsėjo 11 dieną, pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje. Tikrasis jo vardas ir pavardė – Mordechajus Michnickis. Berniukas pasaulį išvydo inteligentų žydų šeimoje: jo mama Nechama Gurvičaitė-Michnickienė buvo dantų gydytoja, o tėvas Jankelis Michnickis – teisininkas.
Karo negandos šeimą skaudžiai palietė. Berniuko tėvas J. Michnickis 1942 metais buvo nužudytas Kauno IX forte, o motina 1944 metais išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur žuvo. Vyresnysis brolis Azrielis su teta Ševa dar 1941 metais buvo sušaudyti netoli Mažeikių, pušynėlyje ant Ventos kranto.
Mažeikių krašto valstiečiai Marija ir Jeronimas Bukontai priglaudė ir užaugino našlaičiu likusį berniuką, suteikdami jam Alfonso Bukonto vardą.
Profesinis kelias ir kūryba
Užaugęs M. Michnickis-A. Bukontas baigė Vilniaus universitetą, vėliau aktyviai įsiliejo į kultūrinę spaudą – dirbo laikraščio „Literatūra ir menas“ bei žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijose. Per savo gyvenimą poetas išleido ne vieną svarbų eilėraščių rinkinį. 1967 metais pasirodė „Slenkančios kopos“, 1972 metais – rinkinys „Piešiniai ant vandens“, 1977 metais išleistas „Mėnulio takas“, o 1995 metais – rinktinė „Penktas metų laikas“. Vėliau sekė 2011 metais išleista knyga „Pirštų antspaudai: šimtas eilėraščių“ ir 2014 metais pasirodęs rinkinys „Dapšių kelio žaltvykslės: trieiliai ir penkiaeiliai“.
- Bukontas mūsų šalyje buvo labai vertinamas ir kaip itin talentingas, preciziškas vertėjas. Jis lietuvių skaitytojams padovanojo senovės indų poemos „Bhagavad-Gita“, Levo Karsavino „Sonetų vainiko“, taip pat Johano Volfgango Gėtės, Aleksandro Puškino, Aleksandro Bloko, Tadeušo Roževičiaus bei Konstanto Ildefonso Galčinskio poezijos kūrinių vertimus. Jo dėka lietuviškai suskambo ir Efraimo Baucho romanas „Savižudžių saulė“. Paties A. Bukonto originali poezija sulaukė tarptautinio pripažinimo – jos vertimai yra išleisti anglų, vokiečių, hebrajų, lenkų, rusų, ukrainiečių, gruzinų ir kitomis užsienio kalbomis.
Nuotr. iš Ukrinų bibliotekos ir redakcijos archyvų
