Pasaulinė turizmo diena, rugsėjo 27-oji, Lietuvoje pradėta minėti 1980 metais kartu su visu pasauliu, o atkūrus nepriklausomybę, šventė šalyje įgavo dar didesnę reikšmę. Šią dieną turistams, o ir ne tik jiems, vyksta daug įvairių nemokamų pramogų – turizmo informacijos centrai, muziejai ir kitos įstaigos organizuoja ekskursijas, edukacijas ir kt. Šiemet Plungės visuomenė pakviesta į nekasdienę ekskursiją po miestą – pamatyti jį visai kitokį, nei esame įpratę.
Kalėjimų nebuvo
„Neramios sienos: kur kalėjo plungiškiai XX a. istorijos lūžiuose“ – taip vadinosi Plungės turizmo informacijos centro surengta ekskursija, kurią vedė Plungės rajono savivaldybės administracijos Kultūros, turizmo ir viešųjų ryšių skyriaus vyriausiasis specialistas (paveldosaugininkas) Gintaras Ramonas.
„Maršrutas nėra labai įspūdingas, istorijų daug nebus, nes tos vietos jautrios ir sužinoti ką nors apie jas sudėtinga“, – nuteikė G. Ramonas.
Ekskursijos metu aplankytos keturios vietos, į kurias buvo galima įeiti. Kitos – nuo smalsių akių uždarytos arba tiesiog jau nebėra galimybės užsukti.
Kaip sakė G. Ramonas, Plungėje niekada nebuvo kalėjimo. Artimiausios įkalinimo vietos buvo Telšiuose ir Kretingoje. Plungiškius nusikaltėlius, žinoma, dažniausiai bausmės atlikti išveždavo į Telšius. O iki tol dienas jie leisdavo trumpalaikio sulaikymo vietose.
Kalbant apie dar ankstesnius laikus, pasak paveldosaugininko, žinoma, kad kiekvienas dvaras turėjo savo kalėjimą, tačiau apie Plungės rajone buvusių dvarų kalėjimus žinių kol kas neaptikta.
Ir geros žinios skleidimo, ir sulaikymo vieta
Laikino sulaikymo vietas lankyti pradėta ne chronologine tvarka.
Pirmoji ekskursijos vieta – dabartinis Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų pastatas, pažymėtas 4-uoju numeriu Laisvės alėjoje. XX amžiaus pradžioje toje vietoje stovėjo pusiau medinis, pusiau mūrinis gaisrinės pastatas. Plungei jis svarbus tuo, kad būtent čia buvo sukurtas pirmasis spektaklis „Amerika pirtyje“. Gaisrinė veikė iki sovietmečio. Užėjus rusams, ji buvo nugriauta, o jos vietoje atsirado kino teatras „Svaja“. Vėliau pastatas buvo rekonstruotas ir 2012 metais jame veiklą pradėjo teismas.
Dabartinio pastato pietinėje dalyje padaryti didžiuliai rūsiai, kuriuose laikomi į teismo posėdžius konvojuojami asmenys. Žinoma, nieko ypatingo tose patalpose ekskursantai išvysti nesitikėjo: kelių kvadratinių metrų ploto belangė patalpa su mediniu suoleliu.
Laisvės alėjos 8-uoju numeriu pažymėtas pastatas Plungės istorijai taip pat turi reikšmės. Tarpukariu jame veikė miesto savivaldybė, milicijos nuovada, paštas. Tuo laikotarpiu čia buvo ir areštinė, kurią žmonės vadino dabokle, šaltąja ar tiesiog areštine. Be to, iš kažkada buvusio balkono 1918 metais Stanislovas Narutavičius plungiškiams pranešė apie Pirmojo pasaulinio karo pabaigą.
Patekti į buvusias areštinės patalpas galimybių nėra, nes reikėtų brautis į privačias valdas. Kaip pasakojo G. Ramonas, rašoma, jog 1940 m. čia buvo įsikūrusi Plungės darbininkų ir valstiečių milicija.
Kur kalėjo kariai
Dar viena laikino sulaikymo vieta Plungėje – dabartinis Plungės viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius, įsikūręs Laisvės al. 19.
Mūrinis dviejų aukštų pastatas pastatytas 1939 metais miškų urėdijai. Anot ekskursijos vadovo, tuo metu rašyta, jog Lietuvoje tai antras mūrinis urėdijai skirtas pastatas. Modernistinės architektūros pastate per karą buvo įsikūrę vokiečių kareiviai, vėliau – rusų kariai. Iki 1978-ųjų čia veikė Plungės rajono partijos komitetas, o nuo 1978 metų tai jau Plungės viešosios bibliotekos valdos.
Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo užsilikę rusų kariai. G. Ramonas kalbėjo, kad rekonstruojant pastatą rūsiuose buvo aptikta patalpa su ant sienų išlikusiais datų, vardų užrašais ir pan. Tai leidžia daryti išvadą, jog juose buvo laikomi rusų armijos dezertyrai ar kitaip nusikaltę kariai.
40 sulaikytųjų laukė egzekucijos
Ketvirtas sustojimas – Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos namai Vytauto gatvėje.
Pastatas šiuo metu priklauso Telšių vyskupijai, valdomas Plungės parapijos. Čia veiklą vykdo Plungės bendruomenės centras.
Anot paveldosaugininko, į Plungę kunigauti atvykęs Povilas Pukys plungiškiams svarbus ne tik tuo, kad užbaigė 30 metų trukusias Plungės bažnyčios statybas, bet ir tuo, kad pamatęs, jog parapijiečiai neturi vietos susibūrimams, modernios mūrinės salės renginiams, teatrui ir pan., inicijavo parapijos pastato statybą. Mintį kunigas iškėlė 1936-aisiais, per ketverius metus surinko lėšas ir pastatė pastatą. 1940 m. žiemą parapijos namai buvo atidaryti, bet… 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo sukilimas, atėjo vokiečiai, išstūmė rusus… Visiems žinoma, ką reiškė tų metų vokiečių atėjimas: vietinė policija pradėjo suiminėti žydus ir komunistų draugus.
Pastato rūsyje yra išlikusios patalpos, kur buvo laikomi sulaikyti įvairiose institucijose dirbę, prie komunistinių idėjų platinimo prisidėję ir pan. asmenys. Sulaikytieji čia praleisdavo apie porą savaičių, kol susiformavę vietiniai teismai nuspręsdavo tolesnį jų likimą.
G. Ramonas pasakojo, kad 1941 metų liepos 17–18 dienomis apie 40 sovietinės ideologijos palaikytojų buvo sušaudyti Glaudžių kaime. Jie palaidoti vadinamosiose vidurinėse kapinėse, viršutinėje aikštelėje. Jų palaidojimo vietą žymi valstiečio su suspaustu kumščiu skulptūra.
Apie anų laikų baisumus savo atsiminimuose rašė ir lietuvių rašytojas, fizikas, mokytojas, aktyvus visuomenės veikėjas Aleksandras Pakalniškis: „Kraujas liejosi ir po to beveik visą liepos mėnesį. Buvo šaudomi komunistai. Bandžiau gelbėti draugą, Dotnuvos akademijos studentą, kuris rūsyje po parapijos sale kartu su kitais uždarytas buvo ir egzekucijos laukė.“
Kaip sakė ekskursijos vadovas, pasibaigus karui tarybinė valdžia bandė aiškintis, kas prisidėjo prie žudymų, vyko apklausos. Yra išlikę ir vienos moters parodymai, užrašyti gal 1950 metais. „1941 m. birželio pabaigoje Plungės baudėjai suėmė mano vyrą Vaclovą Verkį ir tris savaites jį kalino pastate Vytauto gatvėje. Dabar ten kino teatras „Laisvė“ ir liaudies teismas. Liepos 18 dieną vyrą su kitais tarybiniais piliečiais sušaudė ganykloje vienas kilometras nuo miesto. Ten viename kape palaidota daugiau kaip 40 žmonių“, – citavo G. Ramonas.
„Kalino nekaltus Lietuvos žmones“
Kitas sustojimas – buvęs teismo pastatas Vytauto g. 2, apie kurį, pasak G. Ramono, mažiausiai informacijos. Tiesa, ant šio pastato sienos kabo lentelė su užrašu: „Mielas praeivi, žinok, kad šio namo rūsyje pokario metais komunistai kalino nekaltus Lietuvos žmones.“
Panaši lentelė uždėta ir ant buvusio policijos pastato Vytauto g. 1.
Vytauto g. 2 buvo įsikūrusi NKVD, vėliau – ir KGB, kurios vykdė trėmimus, suiminėjo politinius kalinius, tad sulaikymo vietų labai trūko. Senieji plungiškiai atsimena, kad čia buvo kalinami žmonės.
Beje, buvusio teismo pastatas – vienas senesnių Plungėje. XX a. pradžioje jis priklausė dviem žydams, čia veikė dvi parduotuvės, gydytojo kabinetas.
Žinoma, į sulaikymo vietas įtrauktas ir buvęs policijos pastatas, iki karo priklausęs žydų šeimai. „Kai nebeliko žydų, namą perėmė sovietų milicija, buvo bankas, liaudies teismas ir KGB kabinetai. Iki 2018 m. veikė policija. Viena sena plungiškė prisiminė, kad pokario metais vieną dieną atidarė pastato teritorijos vartus ir visi gyventojai bėgo žiūrėti. O ten buvo suguldyti sušaudyti partizanai“, – pasakojo G. Ramonas. Po pastatu rūsiuose buvo laikomi politiniai kaliniai.
1 500 žydų
Paskutinė sustojimo vieta – aikštelė, kur kadaise buvo dvi žydų sinagogos. Pastatų nelikę, tad tik žemė gali papasakoti skaudžią jų istoriją.
„Sugrįžtame į 1941-uosius, kai vokiečiai pradėjo karą prieš Sovietų Sąjungą: rusai atsitraukė, atėjo vokiečiai. Birželio 22–23 dienomis vokiečių įsakymu ir su vietinės policijos pagalba buvo surinkti visi, kiek įmanoma, Plungės žydai ir uždaryti į tas dvi sinagogas. Išbuvo apie 20 dienų, daugiau nei 1 500 žmonių“, – kalbėjo G. Ramonas.
A. Pakalniškis savo atsiminimuose mini, kad iš žydų buvo tyčiojamasi, liepiama šluoti gatves su plunksnomis. Kad niekas nepabėgtų, akylai stebėjo lietuviai policininkai. „Liepos 12-ąją keli iš uždarymo pabėgę trijose vietose padegė miestą. Kai gaisro plitimas buvo sustabdytas, tuojau prasidėjo skerdynės. Vyko visą naktį iki sekmadienio dienos. Iš sinagogos vedė apie 50 žydų išsirikiavusius po keturis. Liepos 13-ąją buvo išžudyti visi Plungės žydai, neišskiriant nei moterų, nei vaikų“, – rašo visuomenininkas.
Teigiama, kad pirmas žydų genocidas buvo įvykdytas Gargžduose, bet, pasak G. Ramono, tada buvo išžudyti tik vyrai, o Plungėje – visi be išimties. „Galima sakyti, kad Europoje vieni pirmųjų sunaikinti buvo Plungės žydai. Kaip žinome, visų žydų genocidas Lietuvoje prasidėjo vėliau“, – kalbėjo paveldosaugininkas.
Ne paslaptis, kad žydai sušaudyti Nausodžio seniūnijos Kaušėnų kaime. Kodėl pasirinkta būtent ši vieta? G. Ramono manymu, gal dėl to, kad prie pat Holokausto aukų memorialo, užlipus į patį viršų, dešinėje yra laisvamanių kapinės. „Žemaitijoje – tai išskirtinis dalykas, nes nedaug kas turėjo laisvamanių kapines“, – pabrėžė ekskursijos vadovas.
Žinutė iš praeities
Na, o pabaigai, kaip sakoma, šiek tiek pikantiškų žinių apie valsčiaus areštinę, vadinamą dabokle, kurios buvo išspausdintos „Žemaičių balse“ 1932 metais.
„Plungėje gyveno tūlas fotografas V. M., kurio jauna žmonelė mylėjosi su linų apdirbimo fabriko tarnautoju, ponu K. V. Vyras įtarė savo žmonelę neištikimybe ir, negalėdamas daugiau to pakęsti, pardavęs savo įrankius po Kalėdų išvyko prie savo tėvų į Panevėžį. Išvykdamas paliko 100 litų vaikų maitinimui ir daugiau pinigų siųsti žadėjo. Bet žmonelė gavusi šimtinę prabaliavojo su savo meilužiu. V. M. tėvai įkalbėjo grįžti ir žmoną išsivežti. V. M. paklausė tėvų ir vėl atvyko į Plungę, žmonelei pasakė reikalą. O ji, matydama, kad jau Plungę reikės palikti, nutarė dar sykį pasimatyti su savo meilužiu, kuriam per pažįstamą padavė laišką ir kvietė poną K. 22 valandą atvykti į sutartą vietą – valsčiaus daboklę. Tenai jie ir anksčiau susitikdavo. Meilužis atėjo, bet, nelaimei, vyras sužinojo ir atėjo daboklėn, kur pro langą pamatė meilužius besilinksminančius. Aišku, vyras V. M. įtūžo ir išlaužęs daboklės duris gerokai apkūlė savo žmoną ir paskiau su ponu K. suvedė sąskaitas. Rezultate ponas K. galvą gerai nukentėjo, sako, kad viena akis daugiau nebematys šviesos. V. K. guli Telšių apskrities ligoninėj, o V. M., pasiėmęs vaikus, išvyko į Panevėžį. Tai va kas darosi Plungės daboklėj, kurios sargas visuomet įleisdavęs kalbamus meilužius atgaivinti dūšios“, – rašoma anų dienų straipsnyje.
Tiesa, kur buvo minima areštinė, G. Ramonas sakė nežinantis, bet galima spėti, kad kažkur prie Plungės parapijos senelių globos namų, nes ten buvo valsčiaus būstinė.
Plungės turizmo informacijos centro nuotr.
