Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, kapinėse sužimba žvakių liepsnelės, gėlėmis papuošiami artimųjų kapai, atgyja prisiminimai apie tuos, kurių nebėra šalia.
Telšių vyskupo sekretorius, liaudiškojo pamaldumo ekspertas ir tyrėjas kunigas dr. Saulius Stumbra sako, kad svarbu nepamiršti tikrosios Visų Šventųjų ir Vėlinių prasmės, mokėti sustoti, prisiminti išėjusius artimuosius ir melstis už juos. Jo teigimu, šiandien vis sunkiau natūraliai kalbame ir apie pačią mirtį, o nykstant senosioms šermenų, giedojimo ir gedėjimo tradicijoms prarandame ir dalį savo kultūros.
Apie tai, kuo skiriasi Visų Šventųjų diena ir Vėlinės, kokią prasmę turi žvakė ant kapo, kodėl svarbu su vaikais kalbėti apie mirtį, kaip būti šalia gedinčio žmogaus ir kodėl mąstymas apie gyvenimo trapumą gali padėti labiau vertinti patį gyvenimą, kalbamės su kunigu dr. S. Stumbra.
– Ar pastebite, kad Visų Šventųjų ir Vėlinių prasmė visuomenėje keičiasi? Kaip žmonės šiandien pasitinka šias dienas?
– Tik aklas turbūt nepastebi kaitos… Visi Šventieji – lapkričio 1 diena, Vėlinių šventimas prasideda lapkričio 2 dieną. Jei žiūrėtume labai tradiciškai, tai iki tų dienų reiktų sutvarkyti savo artimųjų kapelius, o maldingas lankymas prasidėtų tik lapkričio 1-ąją vakarop – išvakarėse Vėlinių. Tada prasideda aštuonių dienų laikas, kai su malda lankome mirusiųjų kapus: sustoję prie kapo persižegnojame (seniau net klaupdavosi) ir tyliai ar visi kartu sukalbame poterius („Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“, „Tikiu Dievą Tėvą“ ir „Amžinąjį atilsį“), pasisveikiname su artimaisiais „Garbė Jėzui Kristui“. Šiandien turbūt beveik viskas kitaip. Lankome bet kada ar kai patogu, nesimeldžiame ir labai skubame.
– Visų Šventųjų diena ir Vėlinės dažnai suplakamos į vieną. Kuo iš tiesų skiriasi lapkričio 1-oji ir lapkričio 2-oji, ką kiekviena iš šių dienų reiškia tikinčiajam?
– Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų iškilmė – diena, kai minimi žinomi ir nežinomi šventieji. Tarp jų gali būti ir mūsų draugų bei artimųjų, tikėjimo kankinių. Tai kasmetinis priminimas ir kvietimas siekti dvasinių aukštumų ir nepamiršti, kad esame žmonės – sielos ir kūno vienovė. O lapkričio 2-oji – Vėlinės – mirusiųjų minėjimo diena ir aštuondienio pradžia – laikas, kai maldingai lankome kapus ir meldžiamės už mirusiuosius – kapinėse ir šv. Mišiose, Žemaičių Kalvarijos kalnus giedodami.
– Skubančiame pasaulyje būtina iš naujo atrasti tikrąją šių dienų prasmę. Kaip žmogus galėtų tai padaryti praktiškai – nuo ko pradėti?
– Sustoti. Deja, bet mūsų visuomenę jau sudaro dalis, kuri nesupranta mirties. Tai pasekmė klaidingo auklėjimo, kai buvo „mada“ nesivesti į šermenis ir laidotuves vaikų „saugant“ juos nuo gyvenimo realybės. Daugybė žaidimų, kur herojai turi po kelias gyvybes ir t. t. Pastebėjau keistą dalyką: suaugusieji nebemokame natūraliai kalbėti apie mirtį… pradėti nuo gyvybės ir mirties šventumo – viena be kitos neegzistuoja.
– Ar kapų lankymas kartais netampa daugiau pareiga – sutvarkyti, papuošti, uždegti kuo daugiau žvakių? Kas Bažnyčios požiūriu šiomis dienomis yra svarbiausia?
– Pareiga yra labai gerbtinas dalykas. Mūsų visuomenei labai stinga pareigos jausmo. Kiekvienoje maldaknygėje rasime parašyta, jog iš pagarbos ir pareigos prižiūrime savo artimųjų kapus. Nors žvakių skaičius neribojamas, bet dera priminti – nereikia lenktynių. Nors vieną pašventintą žvakę, ir gana.
– Ar galima sakyti, kad kartais daugiau rūpinamės mirusiojo kapu negu jo atminimu? Kaip iš tiesų puoselėti ryšį su išėjusiu žmogumi?
– Nežinau, kaip tai pamatuoti. Turėtų būti darna. Kapelių priežiūra yra sudėtinė maldingo ir pagarbaus mirusiųjų atminimo dalis. Sudėtinė – tai reiškia, jog neužtenka prižiūrėti kapelį, reikia maldos, o malda aplankyti galime net iš tolimiausių kraštų.
– Ar pati žvakė, jeigu jos nelydi malda ir prisiminimas, turi tą pačią prasmę?
– Kapuose reikia deginti pašventintas žvakes – jos tampa tikėjimo prisikėlimu ženklas. Galėtume pajuokauti – bent 1 proc. laiko, kiek dega žvakė, skirkime maldai už mirusiuosius.
– Daugelis žmonių prie artimųjų kapų sugrįžta ne tik su prisiminimais, bet ir su neišsakytu skausmu, kaltės jausmu, nebaigtais pokalbiais. Ar tikėjimas gali padėti susitaikyti su tuo, ko jau nebegalime pasakyti išėjusiam žmogui?
– Tai, ką jūs minite, yra atspindys trapių ir dažnai netobulų žmogiškų santykių. Deja, bet esame netobuli. Labai svarbu atleisti, nekalbėti blogai apie mirusiuosius ir t. t.
– Ką patartumėte žmogui, kuris nori paguosti gedintį artimąjį, bet nežino, ką jam pasakyti? Gal kartais geriau nieko nesakyti ir tiesiog būti šalia?
– Nebūtina kalbėti, svarbu būti kartu. Buvimas drauge netektyje yra gyvas mūsų krikščioniškoje tautos tradicijoje – iš tolimiausių kaimų eidavo pabūti, padėti, išbudėti ir išgedėti – daug melstis. Tai tobuliausia pagalba – per giesmes ir maldas.
– Ar vaiką reikėtų vestis į kapines, į laidotuves, kalbėti su juo apie mirtį? Kaip apie tai kalbėti, kad mirtis netaptų bauginančia ir draudžiama tema?
– Būtina. Jei norime išlikti brandžia tauta ir mokyti kultūros bei pagarbos mirčiai.
– Šiuolaikinės laidotuvės keičiasi – trumpėja budėjimo laikas, nyksta kai kurios senosios giedojimo ir šermenų tradicijos. Ar prarasdami jas prarandame ir dalį gebėjimo išgyventi netektį?
– Visa tai darome mes patys: mes trumpiname budėjimo ir gedėjimo laiką, mes išmetame maldą iš šermenų. To nebuvo net sovietmečiu. Prarandame labai svarbią dalį savo tautos kultūros ir žmogiškumo.
– Žemaitijoje ilgai buvo stiprios šermenų, giesmių, Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicijos. Kokią jų prasmę matote šiandien – ar jos dar turi ateitį?
– Labai geras ir svarbus klausimas. Prasmė išlieka ta pati – tai tikėjimo ir vilties ženklai – labai gražūs, prasmingi ir unikalūs. Mūsų, žemaičių, šermenų tradicijos – tokios, kokios buvo – vienos gražiausių Europoje. Mirtis nedings niekur, tik nuo mūsų priklauso, kaip ją priimsime. Juk laidojame, „kai patogu“…
– Mirties tema visuomenėje vis dar nėra lengva. Kodėl žmogui taip sunku apie savo mirtingumą kalbėti dar tada, kai jis yra sveikas ir gyvenimas klostosi gerai?
– Mirties tema sunki, nes ir gyvenimo, gyvybės dovanos tema sunki – ji reikalauja apsisprendimo ir idealizmo. Labai dejuojame, kad prarandame orumą – tai sudėtinė dalis – nėra pagarbaus santykio su Gyvybe, nėra pagarbaus santykio ir su Mirtimi. Atsakomybę už tai turime prisiimti visi – tėvai, seneliai, pedagogai, dvasininkija, politikai, kultūrininkai ir t. t.
– Ar mąstymas apie mirtį gali padėti žmogui geriau gyventi – kitaip vertinti laiką, santykius, atleidimą?
– Šimtus kartų šaukiu „Taip!“ – tik suprasdami gyvenimo vertę ir jo trapumą, labiau vertinsime Amžinybės dovaną. Senas krikščionių šūkis: „Memento mori, memento vivere“ – „Atmink, kad mirsi, atmink, kad gyvensi“.
– Kokią viltį Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis norėtumėte perduoti tiems žmonėms, kuriems šiemet pirmą kartą tenka prie kapo uždegti žvakę savo labai artimam žmogui?
– Viltis ateina iš tikėjimo. Tai dieviškoji dorybė – nebūti netektyje vieniems – būti kartu šventoje Mišių aukoje, giedant kalnus, prie kapelio – ir suprasti, kad tai darydami mylime toliau ir gyvename toliau.
