Miško apsuptyje, skambant juokui, dainoms ir traškant laužui, Telšių tunto skautai atsisveikino su dar viena įsimintina vasara. Spalio 10-ąją vykęs tradicinis Paskutinio laužo renginys subūrė skautus bendrai dienai, kupinai kūrybos, naujų įgūdžių, bendrystės ir, žinoma, skautiškų nuotykių.
Nors vasara jau užleido vietą rudeniui, skautams tai tik simbolinė vieno etapo pabaiga. Atsisveikinę su nakvynėmis po žvaigždėmis, rytine rasa ir ilgais vakarais prie laužo, jie nesiruošia ilsėtis – skautiškas gyvenimas persikelia į šiltas patalpas, kur laukia naujos veiklos, iššūkiai ir dar nepatirti nuotykiai.
Renginio diena prasidėjo iškilminga atidarymo rikiuote, po kurios skautai kibo į veiklas. Kiekvienas galėjo pasirinkti tai, kas labiausiai žadino smalsumą, todėl miške netrūko nei kūrybinio šurmulio, nei susikaupimo, nei noro išbandyti ką nors naujo.
Vienos veiklos metu dalyviai kūrė gipso įspaudus – taip paprastą medžiagą pavertė unikaliais kūriniais, kuriuose liko dalelė gamtos ir pačių kūrėjų fantazijos. Kitoje stotelėje laukė ne mažiau įdomus iššūkis – lankų gamyba. Čia prireikė kruopštumo, kantrybės ir noro suprasti, kaip gimsta įrankis, galintis praversti įvairiose išgyvenimo gamtoje situacijose. Trečioji veikla nukėlė į metalo dirbinių pasaulį. Žalvario edukacijos metu vaikai galėjo patys pasigaminti žiedus ir kitus papuošalus. Tai buvo puiki proga ne tik susipažinti su medžiaga ir jos apdirbimu, bet ir savo rankomis sukurti daiktą, kuris primins šią dieną. Tokios veiklos skautams – kur kas daugiau nei smagus laiko praleidimas. Jos skatina kūrybiškumą, savarankiškumą, kantrybę ir drąsą imtis naujų darbų. O svarbiausia – primena, kad mokytis galima ne vien iš knygų, bet ir bandant, kuriant bei atrandant kartu.
Po kūrybos darbų ir naujų išbandymų atėjo metas vienam laukiamiausių dienos momentų – pietums. Juk net ir patys smagiausi nuotykiai reikalauja energijos, o po aktyvios veiklos gryname ore apetitu skautai tikrai nesiskundė! Šilti pietūs, sotūs pilvai ir gera kompanija padėjo atgauti jėgas ir pasiruošti antrajai renginio daliai.
Skaniai papietavę, skautai vėl susibūrė draugėn prie laužo, kur dainos, bendri prisiminimai ir jauki atmosfera priminė, kuo ypatingi skautiški vakarai. Laužas skautams – ne vien ugnis, šildanti vėsų vakarą. Tai vieta, kur susitinka skirtingos istorijos, stiprėja draugystės, dalijamasi patirtimis ir gimsta prisiminimai, kuriuos norisi saugoti ilgai. Jo šviesoje dar kartą tapo aišku, kad svarbiausia ne tai, kiek kilometrų nueita, kiek veiklų išbandyta ar kiek naktų praleista palapinėje, o žmonės šalia, bendras tikslas ir jausmas, kad esi didesnės bendruomenės dalis.
Kiekvienais metais Paskutinio laužo ugnelė įgauna ypatingą prasmę – ji simboliškai „apgyvendinama“ žibalinėje lempoje, kuri ilgais rudens ir žiemos vakarais skautams primins šiltas vasaros dienas, vakarus prie laužo ir kartu patirtus nuotykius. Šią gražią tradiciją Telšių tunto skautai puoselėja jau daugelį metų, taip išsaugodami dalelę vasaros stovyklų dvasios ir parsinešdami ją į kasdienę skautišką veiklą.
Dieną užbaigė uždarymo rikiuotė. Susirinkę skautai galėjo mintimis sugrįžti prie vasaros įspūdžių, pasidžiaugti kartu praleistu laiku ir atsisveikinti su dar vienu sezonu. Pavargę, bet kupini gerų emocijų, šypsenų ir bendrystės, visi išsiskirstė su mintimi, kad gražiausios patirtys gimsta tada, kai jas kuriame kartu. Paskutinis laužas – tai ne atsisveikinimas su skautišku gyvenimu. Greičiau tai simbolinis taškas vasaros nuotykių istorijoje ir naujo skyriaus pradžia. Palapines ir stovyklavietes pakeis veiklos skautiškame būkle, tačiau čia taip pat netrūks žaidimų, kūrybinių užsiėmimų, naujų įgūdžių, komandinių iššūkių ir progų augti kartu.
