Mielieji,
virš laukų rytais migla, medžiai dabinasi spalva… Tie dalykai mums primena gyvenimo kelionės paslaptį. Mes, važiuodami migloje, žinome, kur važiuojame, nors kelias ir neryškus. Lapams keičiant spalvą, žinome, kad jie nukris, taip ir Visų Šventųjų ir Vėlinių šventė primena: „Žmogau, tu labai trapus, tu taip apribotas laike, ir kiekviena diena ir naktis turi akimirką.“ Būk dėkingas Kūrėjui už laiką, kurį gyveni, būk jautrus tiems, kurie yra už rūko horizonto, už nukritusio lapo nuo medžio lemties…
Noriu visus – ir tikinčius, ir geros valios žmones – pakviesti susimąstymui, ramybei ir širdies gerumui. O kas yra širdies gerumas? Tikinčiam žmogui – malda, tikinčiam ir abejojančiam – geras darbas… Taigi nenuvažiuokite tik su žvakute ir gėlyte prie kapo kauburio žmogaus, kuris tave mylėjo, prie žmogaus, kuris tau davė kūną ir širdies plakimą. Degdami žvakę ant kapo palikit gerą darbą ir maldos žodį…
Sveikatos, ramybės ir išminties, o iškeliavusiems –
amžinos Dievo šviesos, amžino gyvenimo ramybės.
Su Vėlinėm ir Visais Šventaisiais.
