Kulių miestelyje gyvena du senyvi žmonės – Antanas ir Staselė Sakalauskai. Vienam iš jų – Antanui – 105 metai, o jo žmona 20-čia metų jaunesnė. Žiūri į juos ir galvoji: ne nugyventi metai žmogaus amžių nusako, bet sveikata. Antanas neprisimena, kada pas gydytoją lankėsi, puikiai girdi ir skaito be akinių, o štai Staselei dažnokai su daktarais reikia turėti reikalų. Bet tai nesvarbu, nes visada šalia jos Antanas, su kuriuo nugyventi jau 61-eri metai.
Įdomiausia buvo sužinoti tokio ilgo ir gražaus gyvenimo paslaptį. Senasis Antanas, kiek pagalvojęs, paaiškino: per visą savo gyvenimą nerūkė, degtinės negėrė, daug dirbo ir lašinius mėgo. Būdavo, lašinių neužkandęs, vakare neužmiega. Tiesa, kolūkinės duonelės krimsti neteko. Nepriėmė. Sako, neatidavęs arklio ir padargų, tai ir pats nereikalingu tapęs.
Ne, darbštus žmogus nepražuvęs – tame pačiame kolūkyje dirbo laisvai samdomu, o kadangi auksines rankas turėjo, tai ir bet kurioje miestelio troboje buvo laukiamas. Žinoma, baigus mūryti krosnį, kiekviena šeimininkė stiklelį įpildavo. Tik va – Antanas mokėjo jas pergudrauti. Būdavo, dėl viso pikto priglaus prie lūpų, o kas liko, supils į skiedinį. Gal dėl to ir Sakalausko statytos krosnys visoje apylinkėje savo stiprumu garsėjo.
Ne tik krosnis mūrydavo – mokėjo ir visus kitus darbus, reikalingus ūkyje. Ir traktorių, ir motociklą vairavo, nors niekur to nebuvo mokęsis.
Antanas Sakalauskas – ne grynas kuliškis. Gimė senajame Klaipėdos dvare. Prisimena, turėjo vos 6 metus, kai tėvuką paėmė į Pirmąjį pasaulinį karą. Ten jis ir žuvo, o Antanukas liko su motinėle, prie jos ir užaugo. Tik abu, kaip dabar senasis sako,
į Lietuvą (mat Klaipėda tais metais buvo laikoma Vokietija) grįžo.
Iš pradžių gyveno kaime, o paskui atsikėlė į Kulius. Ne, Antanas didelių mokslų nebaigė, bet skaitė ir rašė neblogai. Sako, anais laikais net po dešimt spaudos leidinių jį lankė. Ir dabar dar „Vakaro žinias“ ir „Plungę“ prenumeruoja, radijo paklauso, ypač žinios rūpi – mat reikia žinoti, kas pasaulyje dedasi.
Švaru, jauku Sakalauskų namuose. Drauge su mumis viešėjusi Kulių seniūnė sakė, kad jis ir namus apsitvarko, ir maisto pasigamina, o jau kuro tai keleriems metams turi prisiruošęs. Ir vis pats, savo rankomis, mat žmona jau nepajėgia.
Deja, giminių kaip ir neturi. Retkarčiais žmonos brolio sūnūs aplanko. Bet senieji Sakalauskai vieniši nesijaučia. Juos nuolatos lanko seniūnijos socialinės darbuotojos Zita Šiaulienė ir Jūratė Stuopelienė. Ir pati seniūnė Birutė Siminauskienė nepamiršta, kaimynai – kur buvę, kur nebuvę – užsuka. Taip ir gyvena.
Ne, gyventi tikrai nenusibodo. Senasis Antanas sako, kad vis dar nepamiršo džiaugtis gyvenimu, – matyt, geras buvo, kad Dievulis metų nepagailėjo. Tik štai vaikų neturėjo. Ir jį vieną mama užaugino, o ir jie su Stasele nė vieno nesusilaukė.
Gražiai gyveno, visada sutarė, anot paties Antano, kad ir nebuvo dėl ko nesutarti – pats negėrė, į kitas nesižvalgė, tad drauge ir nugyveno 61-erius metus. O jeigu Dievulis leis, tai ir dar ne vienerius metus drauge praleis.
Beje, mes pas Antaną Sakalauską nebe pirmą kartą viešėjome. Prisimenu jo 100 metų jubiliejų. Žiūriu ir galvoju – nė kiek žmogus nepasikeitęs, vis toks pat žvalus, viską atsimena, mato, žino ir gyvenimu atsidžiaugti negali. Tik kad jis labai greitai eina…
