* * *
Vienas senyvas medžiotojas per medžiokles su varovais nuolatos sėdėdavo ant kėdutės. Kartą medžioklėje jis buvo toliau nuo kitų prie linijos stovinčių vyrų ir galėjo paėjėti iš savo vietos. Jis buvo atsisėdęs prie pat eglutės. Miško pakrašty sutratėjo šakos. Medžiotojas sumanė paėjėti truputį į šoną, mat pagalvojo, kad žvėris toje vietoje ir turėtų prabėgti. Tačiau netikėtai šakos sutraškėjo ties ta vieta, kur liko medžiotojo kėdutė. Staiga jis pamatė, kad per liniją šuoliais lekia stirninas. Jis krūtine atsitrenkė į kėdutę, ją nuvertė kelis metrus į šoną.
O jei ant jos būtų sėdėjęs medžiotojas…
* * *
Pjoviau malkas. Pjuvenų prisirinko keli maišai. Žmona davė nurodymą jas išvežti į mišką. Girdi, bus miškui trąša ir atsikratysime pjuvenų.
Ėmiau ir sugalvojau į jas įmaišyti kukurūzų. Tegu šernai kapsto tas pjuvenas, turės nemažai darbo, kol kukurūzus išrinks.
Kaip sumaniau, taip ir padariau. Netrukus tame miške vyko medžioklė su varovais. Užėjo tas pjuvenas varovas. Šernai jas kaip reikiant besą sumindę, išmaišę. Parėjęs visiems pasakojo, ką matęs, ir stebėjosi, ko tie šernai ėda pjuvenas…

Vėl Labanoro giria. Sniego daugoka, bet žvėrių pėdos matosi. Aptiko girininkas vilko pėdas. Skambina į Vilnių prisiekusiems „vilkišiams“. Atvažiuoja, apžiūri – praeita vilko. Nustatė, kuriame kvartale dienoja, ir apdėjo vėliavėlėmis. Medžiotojai sustojo į numatytas vietas. Varovas eina vilko pėdomis – pakels iš guolio.
Po kurio laiko skambina mobiliuoju ant linijos stovintiesiems. Pasirodo, tiesiai šerno pėdomis lapė praėjusi. Ji tiksliai į jas mynė, o šios tapo panašios į vilko.
…plačiau