Staiga atšilo. Tarsi burtininko lazdele mostelėjus, atgijo visa, kas gyva, kas per žiemą po lapų krūva ar pernykštėse žolėse tūnojo.
Išropojo į saulės atokaitą taškuotosios boružės, vabalėliai, suplazdeno ryškiaspalviai drugiai, sujudo nematomi gyviai, kurių pilna žolė bei paviršinis dirvožemis. Nerangiai šokuoja varlės, ieškodamos vandens telkinio giminei pratęsti. Pernykštėje žolėje iki kito maitinimo zuikučius paliko zuikė – prisakė nekrustelėti, kad ore plazdenantis plėšrūnas nenutvertų. Snaudžia mažiukai ilgaausiai, vėjo pakutenami, pavasariškos saulės pamyluojami, vakaro sutemų laukia.
Bet kas tai – visaapimančios ugnies sūkurys bei juodų debesų tumulai užtemdė saulę, ritasi naikinančia banga link jų. O jie dar nė karto neragavę nei kiškio kopūstų, nei želmenėlio, dar nesupranta, kad artėja baisi, skausminga mirtis. Prisiglaudžia prie žemės ir jau nepakyla… Žūsta visa, kas prisikėlė pavasariui, atsinaujinimui. Sudegusios boružėlės dar tiesia iš skausmo sparnelius, dar bando šokuoti apanglėjusi varlytė, spurda driežas, o ore virš degančio lizdo rauda vieversys, rypauja pempė.
Piktadari, kam paskleidei ugnį bundančioje gimtinės žemėje?! Nejau Tu negirdi gyvasties raudos, nejau Tu nesupranti, kad be visos tos gyvasties, kurios Tu nepastebi, nematai plika akimi, nederlios būtų mūsų dirvos? Tu galvoji, kad savo tingumą, aplaidumą paslėpsi ugnyje. Manai, kad patręši savo laukus pelenais tų, kurie sudegė ugnyje. Tu klysti, tu nusidedi Kūrėjui, mūsų žaliajai planetai Žemei. Ar neliks tie ugnies dalgiu nualinti plotai neužsėti, nenušienauti, Tau nereikalingi ir šiemet? O juk tiek mažai liko mūsų gimtinėje nenumelioruotų, nesuartų, nenuniokotų žemės lopinėlių, kuriuose glaudžiasi tręšiami, purškiami ir kitais būdais naikinami gyviai. Juk Žemė priklauso ir jiems, jiems ji priklausė daug anksčiau nei Tau ar man. Žmogus tapo žmogumi ne tam, kad valdytų Žemę, o tik tam, kad, gyvenimą gavęs kaip didžiausią dovaną, būtų atsakingas Kūrėjui ir lygiateisiams šios Žemės gyventojams.