2014 04 29
Triukšmas dėl kiaulių maro aprimo. Vadinasi, teisingai padarė medžiotojų kolektyvai, kurie nesistengė išpyškinti visų šernų – nepuolė prieš traukinį. Tačiau ūkininkų reikalavimai sumažinti šernų skaičių turbūt nesibaigs niekada. Pamatė kur nors kaimo žmogus šerno pėdą ar – dar blogiau – paknista, tuoj skambutis vadui – šernai užpuolė.
Na, nebus taip, kad niekur šernas nepraeitų. Pasodino kaimo žmogus bulves ir jau reikalauja važiuoti saugoti. Medžiotojai seniai žino, jog į bulves šernai įsisuka, kai atsiranda mažų, kai jas kaupia. Ką tik pasodintų joks šernas neliečia. Tiesa, kartais paknisa, bet tik dėl to, kad žemė pakilnota, tad randa kokį kirminą, o bulvių tai tikrai neliečia.
Taigi vykdome kaimo žmonių reikalavimą – važiuojame saugoti ką tik pasodintų bulvių, nors iš anksto žinome, jog toje vietoje vargiai šerną pamatysi. Ir nepamačiau. Užtat stirnų prisižiūrėjau. Viena po kitos išėjo į greta bulvių esančią pievą. Dar ne visas vilkai sudraskė, dar yra viena kita.
2014 05 04
Filme apie Mauglį sakė: „Džiunglėse sausra. Dabar prie vandens medžioti draudžiama“. Sausra užėjo ir į Lietuvą. Beveik mėnesį nebuvo nė lašelio lietaus. Šiandien pagaliau šiek tiek palijo, teisingiau – tai buvo šlapdriba su ledo gabaliukais, kurie gerokai apdaužė žydinčių obelų žiedus. Šlapdriba praėjo ir už valandos žvyrkeliai jau dulkėjo.
Galiausiai, per patį sodų žydėjimą, naktimis trinktelėjo kelių laipsnių šaltukas, kai kur net iki minus penkių. Panašu, kad šiemet savo obuolių neturėsime. Nušalo žiedai. Teks obuoliukus pirkti iš „Maximos“. Kokius nors prancūziškus ar lenkiškus, dvidešimt kartų apipurkštus įvairiausiais chemikalais. Tokie net po poros metų tebėra sveikutėliai. Tik trečiaisiais metais pasiraukšlėja.
Pamenu, kartą Plungės turguje stebėjau, kaip obuolius rinkosi vokiečių turistai. Tai išsirinko tokius, kuriuose buvo matomos kirminų skylutės. Nėra abejonės, jog tokie patys sveikiausi!
Ką aš čia pavasarį mąstau apie obuolius. Juk esu medžioklėje ir laukiu šerno. O joks ilgašnipis nesirodo. Pagaliau miške sutratėjo šakos. Pareina knislius. Deja, į palaukę nepanoro nosies iškišti. Apsuko ratą apie mano bokštelį, užuodė ir su didžiausiais traškesiais nurūko gilyn į mišką.
Užtat mano kolegos Jonas ir Mindaugas pasižymėjo – paguldė po antrametį šernelį.
2014 05 16
Ketvirtą ryto išvykstu į medžioklę. Tik šį kartą be šautuvo – su fotoaparatu. Į jį įsisuku tolimo židinio objektyvą, kad būtų galima priartinti žvėrį. Aparatą prisuku prie stovo, kitaip nuotraukos bus neryškios. Užsikabinu žiūroną. Rūbai lengvi, kad nesukaisčiau bevaikščiodamas. Medžioklinė kepurė raudona. Geriau mane įžiūrės brakonierius, jei toks pasitaikys mano kelyje, ir tada gal nepykštels į slenkantį per krūmus. Juk dar galėčiau kokius metus kitus ir pagyventi.
Kas užsiima žvėrių fotografavimu laisvėje, tai puikiai žino, jog eiti reikia neskubant, prieš vėją. Stengtis neužlipti ant kokios šakelės, nes jai lūžus, žvėris girdės už kelių kilometrų. Iš praktikos žinau, kad tik ankstyvą rytą sutikti žvėrys nėra itin baikštūs.
Tik išeinu į miško keliuką – pilna įvairiausių žvėrių pėdų: stirnų, elnių, šernų, net briedis skersai keliuką perėjęs. Barsuko priekinių kojų nagai besą puikiai įsispaudę. Jis – geras slapukas. Dar nebuvau jo sutikęs ir šio žvėrelio nuotraukų neturiu. Neaptikau ir lapės pėdų. Jų itin sumažėjo. Maras, ar kitos ligos išguldė, retai kada bepamatai.
Šio ryto rezultatas ne kažin koks. Pirmas sutiktas žvėris buvo stirninas, bet saulė dar tik tik tekėjo ir apšvietimas tebuvo menkas, o dar žvėris stovėjo šešėlio pusėje – nuotrauka ne itin pavyko. Parėkavo jis ant manęs ir nubėgo. Paskui susitikau stirną, pievoje užmačiau kiškį. Prie jo pavyko prisiartinti iki kokių 30 metrų.
Fotografinė išvyka ne kažin kokia, bet tyro oro prisikvėpavau į valias.
