Tai buvo gal prieš 40 metų. Tada valstybei medžiojome briedžius.
Tais laikais karabinus teturėjo tik vienas kitas medžiotojas, priklausantis šalies valdžios grietinėlei. Visi kiti medžiojome lygiavamzdžiais šautuvais. Nuoroda buvo į didelį žvėrį šauti tik kulka. Dabar visi perka medžioklės parduotuvėse, o tada šovinius gaminomės patys. Ne kiekvienas dabartinis medžiotojas, ko gero, ir žino, jog buvo net varinės gilzės. Į jas įdėdavome kapsulę, įpildavome parako, įspausdavome kamščius ir tada šovinį.
Šovinių buvo įvairių. Aš dažniausiai imdavau vadinamąsias Jakano kulkas, sukurtas ruso medžiotojo Jakano. Dar buvo turbinos (su skyle viduryje). Dar apvalios. Tačiau tos – pavojingos. Jei klius į kokį medį, tai rikošetu kulka galėjo nuskrieti kitiems medžiotojams pavojinga kryptimi.
Nukrypau. Juk žadėjau pasakoti nuotykį. Medžiojome briedžius. Man ir Petrui teko stovėti tokioje vietoje, kur visada bėgdavo briedžiai. Prasidėjo varymas. Netrukus išgirdau didelio žvėries žingsnius. Visai netoli Petro, gal už kokių 30 metrų nuo jo, išlindo briedis didžiausiais ragais. Petras prie peties meta šautuvą ir pykšteli. Būtent pykšteli, nes šūvis – vos girdimas. Aš buvau netoliese ir viską mačiau. Briedžio šonas padulkėjo – supratau, kad į jį atsitrenkė kulka, bet į žvėrį neįlindo, o nukrito ant žemės. Raguotis palenkė galvą ir uosto. Pauostęs nurisnojo į girią.
Petras stovi pasimetęs. Ėmė keiktis. Bambėdamas ateina prie manęs: „Velniava, pasirodo į šovinį tik kapsulę tebuvau įdėjęs, o parako įpilti užmiršau. Briedį su tokiais ragais galėjau patiesti“.
Ko tik nenutinka medžiotojams…
