Kai Brazilijoje (o kartu ir visame futbolą dievinančiame pasaulyje) pulsuoja karščiausios pasaulio čempionato aistros, kai Ukraina nutraukė paliaubas su Rusija, o Honkonge dešimtys tūkstančių žmonių ryžtasi kovai už demokratiją, Lietuvoje, lyg kokiam Dievo užausyje, – tyku-ramu. Na, aną sekmadienį taip patyliukais nuvilnijo referendumas, o štai šį tai jau pagriaudėsime – juk tą pačią valandą, tą pačią minutę kiekvienas lietuvis, kokiame pasaulio kampelyje jis bebūtų, užtrauks Lietuvos himną. Asmeniškai man ši tradicija tampanti idėja Valstybės dieną visiems kartu giedoti „Tautišką giesmę“ labai graži, patriotiška ir net truputį griebianti už „dūšios“. Gal labiau lietuviais dėl to ir netapsim, bet, bent jau kol vienu balsu traukiam „Lietuva, Tėvyne mūsų…“, manau, tikrai jaučiamės truputį vieningesni, artimesni ir lyg kažkokie… geresni. Ar ne?
Startavus liepai, šalyje išties stojo kažkoks atostogų štilis. Tiesa, oras toks nelabai atostoginis – vasara niekaip neįsibėgėja ir į lengvesnį garderobą „peršokti“ neleidžia, bet saulutės, kaip sakoma, neužsakysi. Redakcijoj, palydėdami vieni kitus į atostogas, vis nepagailim kandaus palinkėjimo –
kad kelelis nedulkėtų. Na, šiemet, kai dienos viena už kitą lietingesnės, tas kelelis atostogaujantiesiems tikrai nedulka. Vienintelė paguoda – kad dulkėmis springti nereikia…
Tiesa, kartu su liepa, į šalį atkeliavo ir šiokių tokių naujovių. Nors, rodos, Lietuvoje jau seniai niekas nepinga (tik brangsta ir brangsta!), šįkart valdžia mums žada net du atpigimus. Džiugi naujiena Nr. 1 – bene penktadaliu pinga gamtinės dujos. Tad drąsiau galėsim čiaupus atsukti: vieni tam, kad namučiai šiltesni būtų, kiti – kad didesnį puodą uogienės galėtų išsivirti. Kitas džiugus dalykas – kad išvykusieji į užsienį pailsėti ar reikalų sutvarkyti nebebijos namiškiams skambtelti. Pinga mobilusis ryšys. O tai reiškia, kad, tarkim, atostogauji tu kokioj Nicoj (ar kokiam kitam Europos Sąjungos kurorte), o paskambinusi draugei, smulkiai jai pasakoji, kaip gardžiai prancūzai ruošia jūros gėrybes. Ir tau to pokalbio kaina – nė motais… (čia iš ciklo „Drambliuko svajonės“). Dar viena džiugi naujiena prognozuojama kitiems metams. Žadama į prieškrizinį lygį grąžinti nedarbingumo pašalpas. Juk dabar, jei (neduok, Dieve) susergam, nuo 3-iosios iki
7-osios ligos dienos gaunam tik 40 proc. savo darbo uždarbio. Taigi sergančiojo pajamos gerokai sumažėja, o tai reiškia, kad kartu su nedarbingumo pažymėjimu ligoniui dar „išrašomas“ ir… pabadavimas. Jei grįšim į prieškrizinį lygį, už minėtąsias dienas gausim 80 proc. Nors sakoma, kad dairytis atgal nereikia, šįkart ta „atbulinė eiga“ – tikrai sveikintina.
Dar kartelį priminsiu: sekmadienį, 21 valandą, visi giedam „Tautišką giesmę“ ir tada tegul „vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“
