Prie Gintališkės prisišliejusiame Kadžių kaime gyvenantys Lina ir Mainridas Mačerniai dailų savo namą neseniai papuošė antrąja lentele, ant kurios užrašyta, jog tai – gražiausia Platelių seniūnijos sodyba. Pirmąją Mačerniai gavo 2006-aisiais, o antrąją – šiemet, per Petrines, vykusias birželio pabaigoje.
Ne paslaptis, kad daugeliui gražiai besitvarkančiųjų norisi pasirodyti prieš aplinkinius, pakonkuruoti su kaimynais. Linai ir Mainridui Mačerniams ši taisyklė tikrai negalioja. Mat jų sodyba, apjuosta tvoros ir apsupta aukštų beržų, – atokiame vienkiemyje, tolėliau nuo kelio, niekam nekrentanti į akis. „Pas mus pašaliniai neužsuka, kaimynų, kurie pro tvorą žvilgčiotų, neturime, tad nelieka nieko kito, kaip… tvarkytis tik dėl savęs, kad pačių akims ir širdims būtų malonu“, – linksmai kalbėjo ponia Lina.
Kadžių kaimas – nedidukas, gal tik kokios septynios sodybos ant kalvų ir tarp jų išsibarsčiusios. Mačernių šeima čia apsigyveno daugiau nei prieš dvidešimt metų. Nusipirko seną tarp beržų įsitaisiusią sodybą, kurios griūvančius pastatus pamažu pavertė naujais. Pasistatė ūkinį, gyvenamąjį namą, garažą. Lyg ir nieko netrūksta, bet mintys vis sukasi apie dar vieną statinį – pirtelę, kurioje pasikaitinę, galėtų tiesiai į savo tvenkinuką nerti.
„Pamažu statėmės, kūrėmės, o kartu ir aplinką tvarkėmės. Tiesa, prižiūrimos teritorijos plotas kasmet vis didėjo, dabar vejos tiek, kad žoliapjovėmis jau nebeįveikiame, teko traktoriuką nusipirkti“, – pasakojo sodybos šeimininkė. Na, o kai jau yra technika, tai ir pjovėjams ūpo dirbti daugiau. Anot Linos, sūnūs dabar net konkuruoja, kuris į traktoriuką sės, jiems tai – savotiška pramoga.
Platelių lopšelyje-darželyje sekretore-buhaltere dirbanti moteris neslepia, kad jai aplinkos tvarkymas – vienas malonumas. Vos grįžta iš darbo, tuoj ir palinksta prie kurio nors gėlyno. O jų sodyboje – vienas už kitą gražesnių – nesuskaičiuojama daugybė. Čia daugiausiai – daugiamečių gėlių, žalių augalų. Ponia Lina sako vasarinių vienmečių gėlių beveik neperkanti, nes daugiametės jai – ir praktiškiau, ir pigiau, ir gražiau.
„Žiemą, žiūrėdama pro langą, sumąstau, ką keisiu pavasarį. Kol teritorija balta ir tuščia, mintimis daug ką pertvarkau, o pavasarį jau imuosi darbo“, – juokėsi moteris. Beje, sodyboje daug ne tik augmenijos, bet ir akmenų: takai, tvorelės, sienelės, židinys, dekoracijos. Paklausta, koks meistras visa tai lipdė, ponia Lina atsakė: „Tai mano darbas. Teko ir akmenis patampyti, ir betoną pamaišyti. Kadangi mano brolis statybininkas, tai ir aš, matyt, turiu kažkokį statybininko geną. Nes man tas darbas – visai prie širdies.“
Vaikštinėjant po sodybą, akį traukia daugybė gražių dalykų: tvarkingi pastatai, išpuoselėti, akmenimis dekoruoti gėlynai, švarus tvenkinys su salele, liepteliais ir žydinčiomis lelijomis, sporto aikštelės, prie vandens – jauki poilsio zona, iš visų pusių svyruojantys beržai. Beje, jų ošimas ir gaidžio kukariekavimas buvo vieninteliai garsai, trikdę kaimo vienkiemio tylą.
Žinant, kad be triūso tokio grožio ir harmonijos tikrai nebūtų, kyla klausimas, ar moteriai belieka laiko kitiems darbams, pomėgiams. „Aplinkos tvarkymas, ko gero, ir yra didžiausias mano pomėgis. Megzti, nerti, siuvinėti – ne man. Ir virtuvėje praleidžiu tik tiek laiko, kiek būtina“, – kalbėjo ponia Lina. O vyras Mainridas prie tų darbų ar prikimba? Gražiosios sodybos šeimininkė atsakė: „Tolimųjų reisų vairuotoju dirbantis vyras – retas svečias namuose, bet jei tik gauna kokių atostogų, mielai prikimba ir jis. Didžiausi mano pagalbininkai – trys sūnūs.“
Plateliškė Lina ir iš to paties Kadžių kaimo kilęs Mainridas užaugino keturis vaikus. Vyriausiasis sūnus Rimdaugas ir dukra Raminta – jau suaugę, du jauniausieji sūnūs – Mantas ir Aldas – dar moksleiviai. Beje, Mačerniai jau ir anūkėlę turi – ją padovanojo šeimą sukūrusi dukra. Vasarį mažajai Gerdutei sukako vieneri, per Petrines senelių sodyboje vyko jos krikštynos. „Kadangi krikštynos sutapo su Platelių miestelio švente ir Petrinėmis, tai nebuvo kada gražiausiųjų sodybų apdovanojimo ceremonijoje sudalyvauti. Bet nieko – simbolinė lenta vėliau į mūsų namus atkeliavo“, – smagiai kalbėjo moteris.
Paklausta, ar nenorėtų gyventi mieste ar bent jau miestelyje, ponia Lina atsako: „Turiu pripažinti, kad iš pradžių ta spengianti tyla mane trikdė. O dabar savo vienkiemio nekeisčiau į jokią gyvenvietę, daugiabutį, o juo labiau – į didmiestį. Juk į miestą mes ir taip nulekiame, bet geriau nei savo sodyboje niekur nesijaučiame.“
