Ką gi, vasara jau persirito į antrąją pusę. Malonu, kad nors šiluma palepina. O tai jau atrodė, jog tik lietumi galėsime „pasidžiaugti“. Bet ne apie orą norisi kalbėti. Tiek visko aplinkui vyksta, kad ir galva ima suktis nuo užplūdusių minčių. Artėjantis euras, nauji ministrai, nelaimės kaimynystėje. Tad ir pradėkim nuo pradžių.
Pirmiausia apie tai, kas labiausiai neramina, o gal – džiugina. Trečiadienį ištartas paskutinis žodis dėl Lietuvos tapimo pilnateise eurozonos nare. „Europos Sąjungos Bendrųjų reikalų taryba nusprendė, kad Lietuva nuo kitų metų sausio gali įsivesti eurą. Tai – galutinis sprendimas, kuriuo patvirtintas ir neatšaukiamas litų keitimo į eurus kursas – 3,4528 Lt“, – rašoma interneto portale „Delfi“. Ką tai reiškia? Ogi viskas paprasta ir seniai aišku. Kaip kažkada rašė kolegė, nuo sausio sakysime: „Labas eure, atia lite“. Spėlioju, ar po šito verdikto „netyčia“ nepradės didėti kainos. Juk turime karčios patirties, kad pinigų keitimas paprastam žmogeliui naudos mažai teatnešdavo. Juk kvailiui aišku, kad nė vienas nedirbs nuostolingai, o čia tokia galimybė kilstelėti kainas. Nors ir kalbama, kad bus griežtai kontroliuojama, jog jos nebūtų dirbtinai auginamos, bet nežinau, nežinau… Įdomu bus pažiūrėti, kaip ta kontrolė vyksta. Ir kas bus daroma, jei nutvers pažeidėją? Ne viena kontrolė jau vykdyta ir pažeidėjai garsiai paskelbti, bet taip ir liko… Neteko girdėti, kad kuris būtų rimčiau nubaustas. Ar tik nebus ir šį kartą pagal taisyklę: norėjom kaip geriau, gavosi kaip visada – nieko.
Jau ne taip ilgai liko laukti ir tos dienos, kai tiesiogiai galėsime rinkti merą. Seniai žadėta ir pagaliau ištesėta. Bet ir vėl, kas gali garantuoti, jog tiesiogiai išrinktasis nebus labiau priklausomas ir pavaldus kažkieno valiai, nei tas, kurį partiniai pasodino? Et, kaip bežiūrėsi, vis negerai. Bet tiek to, nors atsakomybės bus iš ko paprašyti, gal nebestumdys vieni nuo kitų, vis kaltindami buvusią valdžią.
Ir dar šiek tiek apie netolimus kaimynus. Niekaip iš galvos neišeina Ukrainos padangėje numuštas keleivinis lėktuvas. Jei atvirai, tokiomis akimirkomis džiaugiuosi, kad negaliu sau leisti skraidyti į tolimas šalis. Apgailestauju dėl žuvusiųjų, kažkieno vaikų, tėvų, seserų ir brolių. Tai baisu, neduok nedavęs tokios nelaimės.
Nors ir labai pesimistiškai nuskambės – netikiu, kad tikrieji kaltininkai bus išaiškinti, o jei ir bus, vargu, ar jiems teks atsakyti už masines žudynes. Juk pasaulyje ne vienas atvejis, jog už nekaltai žuvusius taip niekas ir neatsako. Patriotizmą, siekį būtį laisviems – suprantu, bet niekuo dėtų žmonių žudynės – nesuvokiama.
Tad svarstau, ar davusieji šį įsakymą gali ramiai miegoti, ar negraužia kaltės jausmas, galų gale, ar visi gimsta, turėdami sąžinę?
