Jei šią akimirką skaitote šias eilutes, vadinasi, ir šiemet savo žinių šaltiniu pasirinkote mus – laikraštį „Plungė“. Leidinį, kuris jau dvidešimt septintus metus dukart per savaitę laukia Jūsų pašto dėžutėse, prekybos vietose, bibliotekose.
3 000 egzempliorių tiražas reiškia, kad skaitytojų yra bent jau dešimt tūkstančių, nes laikraštis juk – ne vienam žmogui, o visai šeimai. Be to, dar ir koks kaimynas, bendradarbis ar bičiulis spaudinį pačiumpa. Ar ne taip? Bet ir gerai. Nes kuo gausesniam būriui įdomus mūsų laikraščio turinys, tuo labiau pateisiname mums skirtą misiją – informuoti visuomenę. Tad ačiū kiekvienam, kas ir šiemet jungiasi į „Plungės“ skaitytojų ratą, taip išreikšdamas norą žinoti ne tik, kas vyksta kažkur pasaulyje ar Lietuvoje, bet ir „savame kieme“ – Plungės ir Rietavo krašte.
Mūsų, žurnalistų, neretai klausia: „Ir kaip jūs sugalvojate, ką į laikraštį rašyti, kaip nepritrūkstat temų, minčių?“ Žinot, mes sau tokio klausimo seniai nebekeliame, nes kaip diena gena dieną, taip įvykis – įvykį, naujiena – naujieną. O dar norime supažindinti Jus su įdomiais kraštiečiais, su kultūra ir menu, norime, kad žinotumėte savo krašto istoriją, tą istoriją kūrusias asmenybes ir dar daugelį kitų dalykų. Taigi mums kyla klausimas ne ką rašyti, o kaip visur suspėti ir kaip į laikraštį viską sutalpinti.
Praėjusieji metai, nors nuo kovo mėnesio buvo nuspalvinti nerimastingu „kovido“ atspalviu, nestokojo įvairiausių įvykių. Tiesa, paskelbus pirmąjį karantiną, šiek tiek baiminomės dėl laikraščio turinio, nes renginių – nulis, valdžios institucijos išėjo dirbti „į nuotolį“, pas žmones juk nevažiuosi. Pripažinsiu: tada buvo kilęs klausimas „ką rašysim?“, bet, laimei, temų su žiburiu ieškoti neteko – jų nepritrūkome. Tad tą laikotarpį, kai miestas atrodė lyg išmiręs, kai visos durys buvo užvertos, kai žmonės dirbo nuotoliniu būdu arba visiškai nedirbo, mes triūsėme iš peties. Nes žinojome, jog šiuo neramiu laiku, kai viskas taip neaišku ir trapu, kai socialiniai tinklai pilni dezinformacijos ir melagienų, žmogui labai svarbus juodu ant balto parašytas žodis, kuris – tikras ir patvirtintas, už kurį prisiimama atsakomybė.
Kaip visas pasaulis, taip ir mes – išmokome dirbti kiek kitaip: posėdžius stebėti kompiuterio ekrane, informaciją rinkti ir tikslinti telefonu, interviu daryti klausimus išsiunčiant elektroniniu paštu. Reikėjo – išmokom, prisitaikėm, bet… Joks nuotolinis posėdis niekada neatstos gyvų diskusijų ir emocijų, o ką jau bekalbėti apie interviu: pasiilgome pašnekovų, jų blizgančių akių pasakojant kokią istoriją, jų atvirumo ir nutylėjimų, jų gyvo dalijimosi savo gyvenimu. Taigi buvo kitaip, buvo sudėtinga, bet mes manome, kad savo pareigą informuoti Jus sudėtingiausiu laikotarpiu įvykdėme, o Jūs savo pasitikėjimą mumis rodote ir toliau skaitydami „Plungę“. Ačiū.
