
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Motinos dienos proga ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo Rietavo savivaldybės Pjaulių kaime gyvenančią Adolfiną Juzefą Ivanskienę.
Aštuoniasdešimt šešerių metų daugiavaikei motinai tai pirmasis apdovanojimas už tai, kad pagimdė, užaugino ir išauklėjo šešis vaikus dorais žmonėmis ir gerais piliečiais, kad kartu su vyru Zenonu tinkamai atliko savo pareigas, mokydami dukras darnos, meilės ir pagarbos šeimoje, diegdami joms stiprias moralines vertybes.
Apie tai, kad bus pakviesta į prezidentūrą ir apdovanota, A. J. Ivanskienė sužinojo tik per Velykas – dukros slėpė nuo mamos naujieną, jausdamos, kad netikėta žinia ją sujaudins.
„Galvojau, kaip aš iki Vilniaus nuvažiuosiu – kelias tolimas, o sveikata nebe ta. Nerimavau, ar mokėsiu tinkamai elgtis, deramai pasipuošti – proga juk neeilinė. Giminė mūsų didelė, švenčių daug, tad pasipuošti kuo turėjau. Svarbiausia buvo išsirinkti, kokį drabužį rengtis. Dukrų patarta apsivilkau mėlyną kostiumėlį. Nors ir jaudinausi, prezidentūroje viskas praėjo labai gerai – juk šalia buvo keturios mano dukros“, – žurnalistams, aplankiusiems ją namuose, kalbėjo pjauliškė.
Parodžiusi mums medalį, pasidalijusi patirtais įspūdžiais, šeimininkė kaip rūpestinga mama pasirūpino, kad žvarbų rytą pasišildytume karštu gėrimu. Na, o prie kavos puodelio ir pokalbis nuoširdesnis.
Moteris teigė, kad pavasaris ją įsuko į nesibaigiančių darbų karuselę – gėlynų tvarkymą, daržovių sėjimą. Ir iš tiesų metų našta, rodos, neslegia daugiavaikės motinos pečių – ponia Adolfina atrodo guvi, linksma, energinga, net sunku suvokti, kad ji jau įpusėjo devintą dešimtį. „Kaip ir visiems, sveikata jau šlubuoja, tačiau prisižiūrint, bet ko į burną nededant galima ir su ligomis susigyventi. Esu nuo mažens įpratusi prie darbo – vietoje nenusėdžiu nė minutės. Anksčiau priaugindavau daržovių dukroms, dabar beveik visos turi savo žemės, tad mano daržai mažesni. Kad matytumėte, vasarą lysvėse – nė vienos piktžolės. Vis einu ir einu žoleles raustydama. Žiemą mezgu. Kojinių primezgu tiek, kad visiems užtektų“, – pasakojo apie savo kasdienybę A. J. Ivanskienė.
Išsikalbėjome ir apie senesnius laikus. Kentrakalnis, iš kurio kilusi, baigia išnykti, bet moters atmintyje kaimas vis dar gyvas. Taip jau yra, kad vaikystėje išvaikščiotus takus regi net tada, kai jie seniai užžėlę žole. Gimtuosiuose namuose, buvusiuose maždaug pusiaukelėje tarp Tverų ir Medingėnų, augo šeši vaikai. Tėvai turėjo 21 ha žemės, tad nepritekliaus šeima nejautė. „Nors gyvenime teko matyti ir šilto, ir šalto, gyvenome nieko nestokodami. Tam, kad visko turėtume, daug dirbome. Jeigu brolių nebūdavo namie, merginos stodavo ir prie vyriškų darbų. Vėliau žemė iš tėvų buvo atimta. Tylėjome ir džiaugėmės, kad mūsų neišveža į Sibirą“, – prisiminė A. J. Ivanskienė.
Būdama dvidešimt ketverių metų Adolfina Juzefa ištekėjo ir su vyru Zenonu Ivanskiu išsikėlė į Pečiuliškes – kaimą, iš kurio buvo kilęs jos išrinktasis. Kelerius metus nuomojosi gyvenamąjį būstą, o vėliau, kolūkiui paskyrus sklypą, Pjaulėse pasistatė nuosavą namelį.
Pora kartu išgyveno 45-erius metus. Zenonas dirbo kolūkio fermose, kartais jam padėdavo ir žmona, tačiau moteriai, prižiūrinčiai vaikus, dažniausiai tekdavo suktis namuose, tuo labiau kad mergaičių pulkas vis didėjo.
Mamos rankų švelnumo ir meilės reikėjo net šešioms dukroms. Šiandien visi vargai ir rūpesčiai jau praeityje. Džiaugiasi motina užauginusi savo mergaites gabiomis šeimininkėmis ir puikiomis, doromis moterimis. „Su vyru dirbome labai sunkiai, norėjome, kad dukroms nieko netrūktų. Man Zenonas sakydavo: „Išleiskime mergaites į mokslus, kad joms nereikėtų taip vargti, kaip mudu vargstame.“ Taip ir darėme. Keturios baigė aukštuosius mokslus. Džiaugiuosi, kad dukros gyvena gerai, didžiuojuosi jomis“, – kalbėjo senjorė.
Vyriausioji Ivanskių dukra Laima – lietuvių kalbos mokytoja. Ji gyvena ir mokytojauja Panevėžyje. Arčiausiai mamos – Labardžių kaime – įsikūrusi Adelė dirba vienoje iš Rietavo kavinių.
Dvynukės apsigyveno skirtinguose miestuose: Rūta – Šiauliuose, Birutė – Klaipėdoje. Renata savo šeimos lizdą susuko Šilalėje, o jauniausioji Rasa – Klaipėdoje.
A. J. Ivanskienė turi trylika vaikaičių ir vienuolika provaikaičių. Jau septyniolika metų našlauja, tad artimųjų meilė ir rūpestis jai yra didžiausias turtas ir paguoda. „Myli mane vaikai, „valkioja“ visur. Kur tik nesu buvusi – tai į Kalvariją, tai į Šiluvą nuveža, žadėjo net į Prancūziją pas ten gyvenančią provaikaitę vežtis. Galvoju, gal ir būčiau ištvėrusi kelionę…“ – šypsojosi daugiavaikė motina, pasakodama apie šiltus savo ir dukrų santykius.
Šypsojosi ponia Adolfina ramia, nuoširdžia šypsena, kaip šypsosi sėjėjas rudenį, matydamas, kad iš jo pasėtos sėklos užaugo puikus derlius.