Gali žmogelis po miškus vaikščioti, kiek nori, grybauti, uogauti ar šiaip mišku grožėtis – nieko jam neatsitiks. Tačiau jei jis yra medžiotojas, tai būtinai patirs nuotykių. Dar tokių, kuriuos ilgai atsimena šautuvus tampanti brolija.
Ne vienam teko lipti į medį, kad neparagautų sužeisto šerno ilčių. O kai kurie ragavo ir džiaugėsi gyvi likę. Bet argi raminsies – šautuvą ant peties, ir vėl į mišką.
Medžiotojai nuotykių patiria tokių, kad net baisu pagalvoti. Vieno šautuvas pats iššovė ir vos švinu kolegos nepakrikštijo. Teko girdėti, kad medžiotojo dvivamzdis iššovė mašinoje ir šratai pradurdė jos stogą. Ne vienam medžiotojui po „puikaus“ draugo šūvio chirurgai šratus išiminėjo, o kitas dar juos tebenešioja.
Būna, kad medžioklėje tykant žvėrių imama ir užsnūstama. Girdėjau, kad vienas iš bokštelio iškrito. Kitas apsižergęs įsitaisė ant ąžuolo šakos, nes toje vietoje nebuvo bokštelio. Bijodamas, kad užsnūs ir nupuls, susirišo kojas. Matyt, jautė, kad gali užmigti. Taip ir buvo – užsnūdo. Vertėsi nuo šakos žemyn galva. Nenukrito, nes kojos buvo surištos. Tačiau niekaip neįstengė atnarplioti virvės. O dar telefonas iš kišenės iškrito. Ilgai vargo kyburiuodamas, kol draugus prisišaukė.
Vieno užmigusio medžiotojai ilgai ieškojo. Sumanė jis nelipti į žvėrių tykojimo bokštelį, bet įsitaisė ant ūkininko į krūvą suvežtų šiaudų ritinių. Minkšta. Patogu. Užmigo.
Kolegos po medžioklės jo nesulaukia, baiminasi, ar kas nenutiko. Bet bokštelyje jo nėra. Gal namo išvažiavo? Pusiaunaktyje nuvažiuoja pas jo žmonelę. Nėra. Pradingo medžiotojas, ir tiek. Vėl atvažiuoja į tą pačią vietą. Signalizuoja, šaukia – nieko. Įsiklausė, kad ant šiaudų krūvos knarkia. Užsiropštė prie jo medžioklės vadas. Paėmė užmigėlio šautuvą ir trenkė šūvį. Atsibudo!
O kartą medžiotojas bokštelyje pamiršo šautuvą. Kai susizgribo, jog pamiršo, atvažiavo pasiimti – nebėra, kažkas kitas paėmė. Neišvengiama problemėlė.
Ką ten medžiotojai, nuotykių patiria ir jų žmonelės. Kartą vienai per medžiotojų šventę, kurioje buvo leista ir moterims pašaudyti, po šūvio šautuvas atatranka taip pylė į petį, kad moteris net apsisuko. Visi žiūrovai sukrito ant žemės…
Seniau medžiotojai galėjo ir taurelę išlenkti. Tad būdavo, kad šautuvą vilkte parvelka. Dabar jau nevalia. Kitas porina, kad nebeis į medžioklę, nes ten nebegalima išgerti. Tačiau susirinkę į medžioklę dauguma vis tiek leistiną normą išlenkia. „Užsikabina“, ir velniop tą medžioklę… netykosim šiandien žvėrių.
O kartą laukė šernų. Jau saulelė leidžiasi, tuoj deglieji turi pasėliuose pasirodyti. Ir tada miške uždainavo kažkoks žmogelis. Prigėrė velnio lašų ir traukia dainą vidury miško. Nutilo. Tačiau šernų nebesulauksi. Eina medžiotojai link automobilio, žiūri – miške prie keliuko dainininkas užmigęs guli. Šalia besantis maišelis su išlindusiais trijų degtinės butelaičių kakliukais. Neiškentė medžiotojai ir atkeršijo už sugadintą medžioklę – paėmė du butelius. Vieną paliko dainininkui – kai atsibus, prireiks…
Mat kaip būna medžiotojams. Apie jų patiriamus linksmus ir nelabai linksmus nuotykius gali pasakoti išsijuosęs, visų tikrai neišporinsi.
