Prieš keletą dienų šalies žiniasklaidai ir vėl pamėtėtas itin skanus kąsnelis – intymiomis detalėmis, it kibiais rudeniniais voratinkliais, apkarstyta vieno Seimo nario ir žaliaakės žurnalistės istorija. Tikrai vargiai kas negirdėjote, kaip šis politikas neva darbo ieškančiai merginai siūlė padėjėjos etatą… po kelionės prie jūros. Su juo, žinoma.
Kažkodėl nė nenustebau. Argi to iki šiol nėra buvę? Ak, tiesa, tik niekas neskalambijo paauksuotom antraštėm. Pasigavo vieną atpirkimo ožį už kokius kelis šimtus tokių pačių ir „deda“ kiek gali. Kertu lažybų, kad į Saulių Stomą pirštais bado ne vienas toks, „be aureolės“.
Skandalas dabar – bene didžiausias per pastaruosius mėnesius, tačiau galvoju, kad eilinį kartą viskas pamažėl nublanks. Kaip ne vienas, ne du ir net ne kelios dešimtys mūsų politikų skandalų.
Tokiais atvejais man darosi ne pikta, o siaubingai liūdna. Kas sėdi mūsų valdžioje? Kartais pasvarstai, ar iš tų TEN susirinkusiųjų bent keli tikrai atėjo dirbti žmonių, visuomenės ar bent jau savo gimtojo kaimo labui?
Įstrigo „Respublikoje“ perskaityti šviesaus atminimo poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Ką tai reiškia „gyvenimo prasmė“? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, priimtinu, naudingu, reikalingu visuomenei, aš deklaruoju savą, individualų gyvenimo prasmės suvokimą“. O mes dažniausiai dirbame tik tam, kad uždirbtume, kad uždirbę kažką nusipirktume, o tai, ką nusipirkome, parodytume pavydiems kaimynams. Ar tai kažkaip susiję su nauda visuomenei? Na, nebent tai daliai, kuri dirba pardavimų versle…
Iš tiesų, visuomenė skaldosi, ir vieni nuo kitų sparčiai tolstame. Stebint, kokios vaikų kartos auga dabar, o tiksliau, yra auginamos kompiuterių, darosi baisu pagalvoti, ką mums atneš artimiausi dešimtmečiai. Sykį su draugėm parke pamatėm riedučiais besivažinėjančius mažylius – šešerių ar kokių septynerių metų. Kaip tokie maži, važinėjo labai neblogai, tai nuoširdžiai pagyrėm. Deja, mūsų komplimentas ar ne taip suprastas buvo, bet vaikai mus pavadino kažkuo iš „k“ raidės ir pasiuntė eiti kažkur iš „p“… Va tau ir vaikučiai pabiručiai. Taip ir norisi, kaip kokiai senai babai, pagrūmoti pirštu, bet jie tau, žiūrėk, atmojuos atgal ir jau ne kokiu piršteliu, o visu plytgaliu.
Čia, aišku, tik keli vaikai iš daugelio. O gal ir tie patys, žiūrėk, netikėtai kokiais marcinkevičiais išaugs? Niekada negali žinoti.
O tuo tarpu pasidžiaukime (ar pakraupkime) tuo, ką neseniai iškapstė Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, kuri Gariūnų turgaviečių sostinėje didmenininkus dėl nesumokėtų mokesčių purto kaip kokį pienės pūką. Anot „delfi.lt“, po kratų Gariūnuose sulaikyta net 60 asmenų… Gal vis dėlto yra tos teisybės pasaulyje? Ir, laikui bėgant, dar didesnį širšių lizdą kas pajudins?
