Seniai, labai seniai Platelių ežeras esąs parėjęs debesies pavidalu drauge su žuvimis ir vėžiais.
Ežeras, slinkdamas oru nuo Darbėnų per Salantus, Notėnus, išleidęs daugybę žuvų ant žemės, kuriomis žmonės ilgą laiką maitinęsi. Pirma šis ežeras buvęs netoli Darbėnų, kurio vietoje tebesanti bala, bet jau baigianti išnykti. Toje vietoje, kur dabar yra Platelių ežeras, per vidurį tekėjusi plati upė, buvusios paupiu geros ir gražios pievos, derlinga žemė, o kitur didelės nepereinamos pelkės ir nemažas, aplink Pilę kaimas (kiti sako, kad miestas). Pelkės buvusios baisios, priaugusios krūmų, pilnos ančių, gervių, narų ir kitų paukščių, o ant kalvų augę ir žaliavę gražūs ir aukšti miškeliai, vadinami lieknomis, kuriose čiulbėję giesmininkai paukščiai linksmas giesmeles. Ežeras parėjęs
šienapjūtės metu. Tuo metu žmonės šienavę lankose ir ganęsi gyvulius. Didžiausias juodas debesis, kaip katilo „pėišā“, gulėjęs ore tris dienas, tris naktis. Žyniai išbūrę, kad toje vietoje ežeras nusileisiąs. Todėl reikią gyventojams apleisti savo gyvenamąsias sodybas, nes kitaip žūsią, būsią paskandinti. Taip ir atsitiko.
Po trijų dienų ir trijų naktų gyventojai pamatę toli toli, dabartiniais Platelių ežero pakraščiais bėgiojančius vikrius „vokietukus“: su užaugusiomis nosies skylutėmis, juodomis drapanomis apsirengusius, juodomis skrybėlėmis pasipuošusius, su lazdomis rankose. Pakilusi didžiausia audra: perkūnas pradėjęs grūmėti, žaibai tviskėti, smarkus lietus kaip iš kibiro pilti ir viesulas medžių viršūnėmis švilpti. Neilgai trukus pasigirdęs iš debesų drūtas balsas, lyg galingo vyro: „Boba, laukan, boba, laukan“. Ta moteris, kurią varęs rūstaus vyro balsas, buvusi visai prikaršusi (nėščia), prieš pat krikštynas (mat Dievas nenorėjo, kad kūdikis žūtų nekrikštytas). Tuomet gyventojai beveik visi įtikėję, kad žyniai ateitį atspėjo ir pradėję smarkiai, greitai bruzdėti: vieni danginęsi iš savo namų ir sodybų daiktus, antri varę gyvulius, treti lėkę su vežimais šieno į kalnus, pagaliau bėgę ir patys gyventojai iš namų. Prikaršusi moteris, jau gerai augusi, drūta kaip virbų vežimas, ėjusi taip lengvai (lėtai) paskui danginančiuosius, vos pakeldama koją pro koją, nes norėjusi, kad visi išsidangintų. Vos tik ta moteris išėjusi ant dabartinio ežero kranto, tuoj staiga su didžiausiu ūžesiu kritęs vanduo iš juodojo debesies, užliedamas gyvenamąsias vietas, pievas ir dalį gyventojų, kurie netikėję, kad ežeras pareisiąs, todėl pasilikusieji savo sodybose buvo paskandinti.
