Bevaikštinėjančią po devocionalijomis, religine literatūra ir kitais daiktais prekiaujančiųjų turgų, Žemaičių Kalvarijos atlaiduose, mane užkalbino dvi garbingo amžiaus plungiškės, besipiktinančios, kad „tų bagamazninkų čia greitai bus daugiau negu maldininkų, kodėl tai nedraudžiama, o dar blogiau, kad ir kunigai po tą turgų vaikšto, verčiau klausyklose sėdėtų“. Moterėlės prašė būtinai apie tai laikraštyje parašyti. Bandžiau paaiškinti, kad manęs tai visiškai nepiktina, o grįždama ėmiau galvoti, kad iš tiesų būtų įdomu paieškoti informacijos apie tą išskirtinę, tik atlaidams būdingą prekybą. Juk nuo ankstyvos vaikystės prisimename spalvotame popierėlyje besislepiančius krakmolo saldainius su trupučiu citrinos rūgšties ar mėtų esencijos. Gaideliai ir zuikučiai, laikrodukai ir apyrankės… Skanumynų skanumynai, kokių tik atlaiduose galėjai įsigyti. Argi įmanoma įsivaizduoti atlaidus be tų „bagamazninkų“?
Prekyba lietuviškuose atlaiduose, pasak etnologo, humanitarinių mokslų daktaro Jono Mardosos, nėra unikalus visuomenės religinio gyvenimo reiškinys. Įvairaus pobūdžio prekyba atsirado viduramžių Europos religinėse šventėse. Tuo metu buvo pradėtos rengti mugės kurio nors šventojo, parapijos globėjo pagerbimo dieną. Lietuvoje atlaidai ir kelionės į juos prasidėjo XVI amžiuje. Atlaidininkams natūraliai kildavo įvairių prekių poreikis. Valstiečiams ir amatininkams šventės dieną atsirado galimybių įsigyti ūkyje bei šeimos gyvenime reikalingų prekių, parduoti išaugintą produkciją. Palaipsniui, atlaidų metu, formavosi parapijos, regiono ar krašto masto prekymečiai, mugės ar turgūs. Prekymečius liaudis vadino lenkiškos kilmės pavadinimu – kermošiais. Aukštaitijoje kermošiais ir šiandien apibendrintai vadinami atlaidai.
Lietuvoje gerai žinoma Kaziuko mugė susiformavo per Šv. Kazimiero atlaidus Vilniuje. Nuo 1636 metų popiežiaus Urbono III sprendimu Šv. Kazimiero garbei iškilmės pradėtos švęsti „oktavą“. Tada radosi prekyba maistu, skanumynais, religine atributika, o 1827 m. pirkliai gavo privilegiją į trijų dienų prekymetį – „jomarką“.
Prekių turinys ir prekybos pobūdis lėmė skirtingą Bažnyčios ir kunigų požiūrį į tai. Prekyba ūkiniais ir buitiniais reikmenimis nebuvo priimtina Bažnyčiai, o platinamos religinės prekės – devocionalijos (kryželiai, škaplieriai, šv. paveiksliukai ir pan.) buvo svarbios tikinčiųjų ir visuomenės religiniame gyvenime. Kadangi tarp šių prekių reikšmingą vietą užėmė škaplieriai, jų prekeivius apibendrintai vadino škaplierininkais. Pagal prekybos vietas, vadinamas balaganais ar bagamazais, prekiautojus vadino balaganininkais, balaganščikais, bagamazninkais, pauparais, galanterininkais, šalastnikais ir kitais vardais. XIX a. antroje pusėje, net ir lietuviškos spaudos draudimo metais, Žemaitijoje buvo platinami medžio raižiniai, kuriuos raižytojai („bagamazai“) parduodavo škaplierininkams, o tie pardavinėdavo Žemaičių Kalvarijos ir Šiluvos atlaiduose kartu su kitomis devocionalijomis.
Šiaurės Lietuvoje trijų dienų garsiuose Šv. Roko atlaiduose, Gruzdžiuose, „jomarkas“ vykdavo antrą atlaidų dieną, bet smulki prekyba – visas šventės dienas. Žemaičių Kalvarijos atlaiduose „karabelninkai“ būdelėse ar palapinėse pardavinėdavo rožinius, medalikėlius, paveikslėlius, knygeles ir kt. O pirmadienį, po Didžiųjų sekmadienio iškilmių, į arklių mugę atvykdavo net keli šimtai čigonų. Linkuvoje pirmą pirmadienį po Šv. Juozapo dienos vykdavo arkliais, pakinktais ir medžio dirbiniais garsėję Šv. Juozapo „jomarkai“. Vasarą Linkuvoje aštuonias dienas trukdavo Škapliernos „jomarkas“, prasidėdavęs Švč. Mergelės Škaplierinės atlaidų dieną – liepos 16-ąją. Šėtos miestelio aikštėje vykdavę savaitiniai turgūs taip pat sutapdavo su atlaidų dienomis. Šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.) atlaidų Ramygaloje dieną miestelyje būdavo „kermošius“ ir kumeliukų turgus. Gana įdomu, kad tarpukariu Seredžiaus čigonai į Šiluvą keliaudavo ne tik dėl pelningo užsiėmimo – „varažijimo“, bet ir dėl religingumo, nes vienais metais buvo kunigo sutuoktos net 33 jų poros. Per Žolinę daug kur prekiaudavo obuoliais ir kriaušėmis. Pivašiūnų ir kitų miestelių aikštėse šių atlaidų metu parduodavo medų, kiaušinius, sviestą. Obuoliai Žolinės atlaiduose nėra atsitiktinė prekė, nes buvo priimta nuo šios šventės krėsti obelis ir vaišintis krituoliais.
Visoje Lietuvoje ypač svarbios vaikams skirtos atlaidų prekės. Ravėdami, ar dirbdami kitus darbus, vaikai užsidirbdavo ir už gautus pinigus iš „balaganščikų“ nusipirkdavo žaislų: molinių švilpukų, porcelianinių lėlių galvučių, dalyvaudavo loterijose. Atskirai verta paminėti XX amžiaus atlaidams būdingą prekybą (net sovietmečiu nepajėgtą išnaikinti) namų gamybos saldainiais, kurie šventėms suteikė ypatingų spalvų ir liko populiarūs net atsiradus pramoninės gamybos saldumynams.
Buvo įprasta, nuvykus į kitos parapijos atlaidus, aplankyti kaimuose ir miesteliuose gyvenančius gimines ir artimuosius. Dažnai svečiai šeimininkų dukterims veždavo dovanų – mugėse pirktų smeigtukų plaukams, kaspinų. Grįžtantiesiems iš svečių giminės įdėdavo iš „bagamazninkų“ įsigytų saldainių, riestainių.
Sovietmečiu išnykę ūkinių tikslų turėję atlaidų mugės ir turgūs dėl pakitusių ekonominių sąlygų, atkūrus nepriklausomybę, neatgijo arba įgavo kitą pavidalą. Vis dėlto svarias pozicijas išsaugojo religinės paskirties prekės ir su šventės esme susijusių simbolių pardavimas. Taip šiuolaikinė prekyba prisitaiko prie kintančių visuomenės poreikių ir pratęsia ikisovietinio laikotarpio atlaidų socialinių funkcijų tradicijas.
Remtasi dr. Jono Mardosos studija „Atlaidų prekyba: ištakos, formos ir turinio kaita XX-XXI a.“.
