Nors man jau 15 metų, o Sedoje (vos dešimt kilometrų nuo garsiosios Žemaičių šventovės) gyvena mano seneliai, šiemet pirmą kartą teko dalyvauti Žemaičių Kalvarijos atlaiduose. Jau vienuolika metų mano šeima gyvena Airijoje. Į Lietuvą vasarą grįžtame tik trumpai paatostogauti. Šiemet, atlaidų metu, ir apsistojome pas senelius, Žemaitijoje. Liepos 6-ąją iš Klaipėdos atvyko ir mūsų pusseserės, abi – ateitininkės ir aktyvios jaunimo maldos ir šlovinimo grupės narės. Jos ir pasiūlė man, kartu su broliu, dalyvauti jaunimo piligriminiame žygyje į Žemaičių Kalvariją.
Liepos 7-ąją, jau nuo ankstyvo ryto, Sedoje būriavosi pulkai gražaus jaunimo, atvykusio iš visos Telšių vyskupijos ir nepabūgusio staiga užklupusių karščių. Su dideliu entuziazmu įsitraukėme į turiningą veiklą: meldėmės, giedojome, bendravome, dalyvavome įvairiuose užsiėmimuose. Mums su broliu Jonu buvo labai įdomu viską stebėti ir patiems į tai įsitraukti, nes ir Airijoje mudu aktyviai dalyvaujame jaunųjų katalikų veikloje. Šiais metais abu buvome vieni iš ten vykusio Tarptautinio eucharistinio kongreso organizatorių. Po pietų melsdamiesi, giedodami patraukėme į Žemaičių Kalvariją. Visas dešimties kilometrų kelias man atrodė kaip iš pasakos, kaip iš gražiausių knygų: žalios kalvelės, rugių laukai, miškeliai. Kai, keliaudami po Europą, mudu su Jonu pradedame žavėtis kurios nors šalies grožiu, tėveliai visada sako, kad pati gražiausia šalis pasaulyje – Lietuva. Šiame žygyje aš supratau, kad tai tiesa. O kokios gražios lietuviškos giesmės! Buvo taip gera, kad nebejautėme nei alinančio karščio, nebaugino nei kelionės dulkes nuplaunanti vasariška liūtis.
Žemaičių Kalvarijoje mūsų laukė šv. Mišios. Po jų, visi drauge pavakarieniavę, su degančiomis žvakėmis ir deglais iškeliavome į Kryžiaus Kelią. Nieko įspūdingesnio ir labiau jaudinančio dar gyvenime nebuvau patyrusi. Maždaug tūkstantis žmonių: vaikų, jaunimo, jaunų šeimų… Kryžiaus kelias driekiasi net septynis kilometrus. Jame stovi 19 koplyčių (20 stotelių). Šis kelias sukurtas pagal Kristaus kančios kelią Jeruzalėje, todėl dar vadinamas Naująja Jeruzale. Mane ypač jaudino giesmių žodžiai, į kuriuos sudėta visa mūsų Išganytojo kančia ir pasiaukojimas už mus visus. Eidama vis mąsčiau, koks nuostabiai gražus tas mūsų protėvių palikimas, giesmėmis apmąstyti Jėzaus nueitą kančios kelią. Juk tik mes, lietuviai, turime tokį palikimą ir tuo skiriamės iš visų Europos kraštų, todėl privalome išsaugoti šias tradicijas.
Kai po naktinio Kryžiaus žygio grįžome į baziliką, buvo jau vidurnaktis. Gavome vyskupų palaiminimą, pradėjome skirstytis. Visiškai nesinorėjo išvažiuoti. Lauke dar kartą pakėliau akis į stebuklais garsėjantį Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą. Atrodė, kad pati Švč. Mergelė Marija mus laimina.
Lina Mažvilaitė
P. S. Su šio rašinio autore Lina susitikome visiškai atsitiktinai, kai ji su tėveliais lankėsi mano bičiulių šeimoje. Stebino mergaitės išprusimas, vertybių samprata ir nuoširdus tikėjimas, o labiausiai tai, kad nei jos, nei brolio kalboje negirdėjau jokių svetimžodžių, tik vos juntamą akcentą. Paprašiau aprašyti papasakotus įspūdžius iš atlaidų. O gavusi šį rašinėlį, likau dar labiau nustebinta. Šį kartą – jau rašto kultūra. Vos ketverių metukų iš Lietuvos išvykusi mergaitė, vienuolika metų su tėveliais gyvenanti užsienyje, puikiai, be jokių gramatinių klaidų, dėsto mintis lietuviškai. Pasirodo, kad šiandieninių emigrantų, Romo ir Jolantos Mažvilų, atžalos –
penkiolikmetė Lina ir šešiolikmetis Jonas, lankydami mokyklą Airijoje, kiekvieną vakarą namuose savarankiškai „kremta“ iš Lietuvos atsivežtus lietuvių kalbos vadovėlius, rašo tėvelių diktuojamus diktantus, gilinasi į Lietuvos istoriją. Ir abu svajoja studijuoti Lietuvoje. Lieka tik palinkėti šiems jauniems žmonėms, kad jų svajonės išsipildytų, ir padėkoti nuostabiems tėvams, kurie, gyvendami svetur, savo vaikams diegia didžiavimosi savo šalimi jausmą, moko juos gimtosios kalbos, stengiasi, kad kitos šalies kultūra neužgožtų tautinio tapatumo.
