Ne pirmus metus Plungėje organizuojamas rašinių konkursas „Ką tau, jaunuoli, reiškia žodžiai „tremtis“, „tremtiniai“, „politiniai kaliniai“?“, kuriame kviečiami dalyvauti mūsų rajono švietimo įstaigų mokiniai. Konkurso organizatoriai – Plungės rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyrius ir Plungės rajono nevyriausybinė organizacija „Paliesti tremties“. Lapkričio 10 dieną Savivaldybėje rinkosi konkurso dalyviai, jų mokytojai – vyko laimėtojų apdovanojimas.
Šiemet konkurse sulaukta 26 rašinių. Kaip minėta, tema yra svarbi ir aktuali – apie tremtį – vieną skaudžiausių mūsų tautos istorijos etapų.
Ketvirtą kartą organizuotas konkursas kvietė vaikus ir jaunuolius per savo matymą ir mąstymą pažvelgti į šį laikotarpį. Rašiniuose atsiskleidė, kaip mokiniai supranta, ką reiškia tautai tremtis, ką išgyvena žmonės, kuriems teko tai patirti. Pasiruošimas konkursui skatina dalyvius domėtis Lietuvos istorija, suteikia progą bendrauti su jų aplinkoje esančiais vis dar gyvais tremties liudininkais, ragina atsiversti istorijos knygas ir susimąstyti apie lietuvių tautos praeitį. Visa tai nugula jų kurtuose rašiniuose.
Per apdovanojimų ceremoniją pasidžiaugta, kad mokiniai gausiai dalyvauja konkurse. Šiemet į kvietimą rašyti rašinius tremties tema atsiliepė mokiniai iš Plungės akademiko Adolfo Jucio progimnazijos, Technologijų ir verslo mokyklos, „Saulės“ gimnazijos, „Ryto“ pagrindinės mokyklos, Liepijų mokyklos, Senamiesčio mokyklos, Žemaitijos kadetų gimnazijos. Moksleivius paruošė 12 mokytojų.
Už tai, kad nėra abejingi konkursui ir jam pateikė įdomius rašinius, dalyviams dėkojo šio konkurso komisijos pirmininkė Plungės rajono savivaldybės tarybos narė, buvusi ilgametė istorijos mokytoja Vida Bondauskienė. Tuo, kad mokiniai geba kurti puikius kūrinius, kad domisi savo tautos praeitimi, kuri pažįstama tik iš pasakojimų ir knygų, džiaugėsi ir Savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Gintautas Rimeikis. Už aktyvų dalyvavimą mokiniams dėkojo nevyriausybinės organizacijos „Paliesti tremties“ narės Romutė Daračienė ir Liucija Bertulienė, išreikšdamos viltį, kad šis konkursas ir toliau skatins vaikus domėtis tremties tema: juk istorija gyva tol, kol yra ją menančių.
Komisija išrinko 9 geriausius darbus: kiekvienai prizinei vietai – po tris. Pirmąsias vietas laimėję mokiniai buvo kviečiami perskaityti savo rašinius.
Pirmąsias vietas pelnė:
Senamiesčio mokyklos penktokas Vilius Drukneris (mokytoja Rūta Paulikienė);
„Ryto“ pagrindinės mokyklos septintokė Radvilė Miliūtė (mokytoja Jurgita Pakarklienė);
„Ryto“ pagrindinės mokyklos devintokė Elija Šlepavičiūtė (mokytoja Bronislava Šimonienė).
Antrąsias vietas pelnė:
Akademiko Adolfo Jucio progimnazijos penktokė Karolina Pučkoriutė (mokytoja Rita Riaukienė);
Liepijų mokyklos aštuntokė Emilija Tarasevičiūtė (mokytoja Diana Mineikienė);
Žemaitijos kadetų gimnazijos Ig klasės mokinė Žaneta Siminauskaitė (mokytoja Aldona Norkienė).
Trečiąsias vietas pelnė:
Akademiko Adolfo Jucio progimnazijos penktokė Akvilė Levickytė (mokytoja Rineta Raudienė);
Akademiko Adolfo Jucio progimnazijos septintokė Greta Šakinytė (mokytoja R. Riaukienė);
Liepijų mokyklos devintokė Deimantė Bilertaitė (mokytoja D. Mineikienė).
Laimėtojai apdovanoti specialiais prizais ir padėkos raštais. Padėkos raštus gavo ir visi kiti konkurso dalyviai bei mokytojai.
Po apdovanojimų paskelbta dar viena džiugi žinia: visi konkurso dalyviai ir jų mokytojai pakviesti vykti į ekskursiją ir edukaciją Tauragėje.
Su savo skaitytojais dalijamės vienos iš konkurso laimėtojų devintokės Elijos Šlepavičiūtės rašiniu:
„Šią istoriją man papasakojo mano prosenelė Zina Katkuvienė.
Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt pirmųjų metų spalio antrosios naktį sovietų pareigūnai įsiveržė į jų namus ir pranešė, kad šeima turi dvi valandas susidėti svarbiausius daiktus ir pasiruošti kelionei į Pietų Sibirą: ,,Greičiau! Kvaily! Skubinkis!“ Mažajai Zinai tada buvo vos penkeri. Tėvui ir vyriausiam broliui, tuo metu septyniolikmečiui, į galvas įrėmė ginklų vamzdžius ir neleido nė pajudėti iš vietos. Mama verkdama paskubomis rinko daiktus septynių asmenų šeimai. Galiu tik numanyti, kiek širdgėlos tuo metu jie išgyveno. Tos dvi valandos pakeitė šeimos gyvenimą amžiams.
Man sunku įsivaizduoti, kokį siaubą turėjo jausti penkerių metų vaikas. Keturmetis brolis visą kelią į Priekulės geležinkelio stotį verkė, klykė. Bet prižiūrėtojams tai nepadarė jokios įtakos. Mano prosenelė kelionės į Sibirą neprisimena, nes tebebuvo vaikas. Atsimena tik tamsų vagoną, prigrūstą žmonių, labai daug žmonių. Vidury vagono buvo išspirta lenta, ant jos pakabinta drobulė šiokiam tokiam privatumui. Gyvuliniame vagone baisios nešvaros sąlygomis prisiveisė utėlių. Šeima maitinosi truputėliu žalios mėsos, dalinosi šlakeliu vandens. Atsirasdavo žmonių, kurie, kartais traukiniui sustojus, šokdavo iš vagono ir bėgdavo su viltimi ištrūkti. Bet visi jie buvo nušauti ir nuspirti į šalį lyg šiukšlės, kad netrukdytų kareiviams praeiti. Kiti mirė iš siaubo.
Klausydama močiutės, aš netenku žado. Netyčia palyginu sąlygas, kokiomis mes gyvename dabar… Gyvendami laisvoje šalyje turime daug privilegijų, kurių kartais ir nevertiname. Ne visi prideda ranką prie širdies ir susikaupia skambant himnui, ne visi noriai dalyvauja valstybinių švenčių renginiuose. Kai kurie jauni žmonės pasvajoja ir apie laimę emigracijoje. Turbūt dėl to, kad manoji karta laisvą žodį ir gyvenimą saugioje, laisvoje šalyje supranta taip, lyg visa tai mums savaime priklausytų ir niekur nedings. O istorijos, pasakojamos mokytojų, taip pat ne visada paliečia širdies gilumą. Todėl, kad mes to neišgyvenome. Nepraradome namų, gimtinės, nebuvome brutaliai sugrūsti į vagonus klykiant vaikams. Tai, ką išgyveno mano prosenelės šeima, išgyveno tūkstančiai lietuvių, taip pat ir mano pačios kraujas. Ir suvokiu, kad tai, ką girdžiu iš močiutės lūpų – ne „pasakos“, tai tikra. Prosenelės brolis, kažkada paklaustas, kokį svarbiausią daiktą pasiėmė išvežant, atsakė: „Tai buvo šeši daiktai, kurių man tada reikėjo ir be kurių aš nebūčiau viso to ištvėręs, tai mama, tėvas, dvi seserys ir du broliai.“
Traukinys sustojo Rusijoje, Krasnojarsko krašte. Čia tremtinių laukė „pirkliai“, norintys nusipirkti žmonių, reikalingų darbui ūkyje. Zinos šeimos nenupirko. Kartu su jais liko dar penkios šeimos. Juos sulaipino atgal į traukinį, niekas nepaaiškino, kur veš toliau. Žinot, ką jie tyliai galvojo: ,,Ar paskutinioji jų stotelė nebus dangus?..“ Po valandos atvyko į Ačinsko rajoną. Šeimą priglaudė senyva rusė. Leido jiems miegoti kambaryje, o pati miegojo ant krosnies virtuvėje. Davė valgyti, išvirdavo sriubos, kol neturėjo nieko savo. Moters gailestis ir geranoriškumas labai šeimynai padėjo. Manau, kad tai yra svarbi istorijos dalis, ji parodo, kad ne visi ten gyvenę žmonės buvo „pabaisos“.
Pirmąsias šešias klases Zina pabaigė rusiškoje mokykloje. Ten vaikai kabinėjosi ir tyčiojosi. Ne vieną kartą buvo iš jos atėmę klumpes, nusviesdavo jas ant užšalusio ežero. Tačiau mano promočiutė nesileido būti skriaudžiama. Užsispyrusi lietuvė sukaupdavo jėgas, parsinešdavo klumpes ir jomis prilupdavo tuos nenaudėlius. Klausydama prosenelės, matau, kaip jos veide skleidžiasi šypsena prisiminus apkultus skriaudikus, ir žaviuosi ja. Kokia ji ryžtinga, kiek turėjo stiprybės gyventi tokioje svetimoje, grėsmingoje aplinkoje ir nepasiduoti! Kaip ir daugelis tremtinių. Niekas nenumalšino jų meilės Tėvynei ir ryžto išlikti.
Prosenelė pasakoja vieną įvykį po kito. Apie tai, kad senosios rusės namo stogas buvo kiauras ir ant jų nuolat lašėjo vanduo, vaikus pridengdavo tuo, ką turėjo. Trylikametė sesuo ir dvylikos metų brolis jau turėjo eiti dirbti. Kadangi šeimos tėvas buvo raštingas, vėliau dirbo sandėlininku. Prosenelė papasakoja, kaip išmoko lietuviškai – Sibiro mokykloje mokėsi ir vokiečių kalbos. Vokiškas raidynas padėjo suprasti lietuvišką raštą. Net ir tokiomis sąlygomis mokslas buvo šventas. Ėjo dienos, mėnesiai, metai. Kai lietuviams buvo leista grįžti į Tėvynę, šeimos tėvas atsisakė palikti Sibirą. Apimtas baimės, ką ras ten. Tėviškė buvo nugriauta. Bet prosenelės mama labai ilgėjosi brangiosios Lietuvos – tikrųjų šeimos namų ir maldavo grįžti. Kaip prosenelė sakė: „Jie grįžo į tėvynę nusimirti.“ Grįžusius pasitiko skausminga realybė – tremtinių niekas gimtinėje nelaukė, jie buvo laikomi „Lietuvos priešais“. Iš pradžių apsigyveno pas pusseserę, vėliau Vėžaičiuose. Vaikai privalėjo pabaigti mokyklas.
Paklausiau prosenelės to paties – ką jai reiškia žodis „tremtis“? „Tremtis reiškia paženklinimą, apie kurį dažnai buvo primenama“, – atsakė ji. Net ir baigus akademiją, dirbant kolūkyje, buvo pasakyta: „Esi juodajame sąraše.“ Kitaip tariant, tremtinė. Į tai senelė atsakė: „Aš esu, o jūs būsit!“ Ir vėl jos veide – paslaptinga stiprybės šypsena. Žodžiais neapsakoma stiprybė, tiesos žinojimas.
O kaip mes? Mūsų karta? Ar galime tikėtis, kad rytoj nebus mūsų spalio antroji? Rašydama supratau, kad tremtis yra ne tik istorija, tai realybė, kuri gali pasikartoti. Mano prosenelės šeima taip pat nesitikėjo, kad vieną naktį jų gyvenimas apsivers. Privalome nebijoti, būti patriotiški, saugoti savo Tėvynę ir niekada neprarasti vilties, kaip ir mūsų proseneliai. Nesvarbu, kur būsim, ką darysim, mūsų namai – lietaus ir lino kraštas. Apie jį visada primins ilgesys.“




