Ak, kaip šiandieninis ritmas ryją laiką. Vis skubame, lekiame, o jau ir sausio vidurys. Kartais apmaudu, kad įtemptoje dienotvarkėje net artimiems draugams nebeiškerpame kokio laiko lopinėlio. Sakoma, kad pareigą pažinsi iš to, kad ji neleidžia rinktis. Bet kažkodėl tų darbų vis daugėja, o nuoširdus pokalbis su draugu vis tolsta…
Mobiliojo telefono skambutis – jis mus pasiveja visur ir įsiurbia į kasdienybės verpetą, kuriame kiekvienas kovojame už vietą po saule, bandome surasti savo nišą ir joje įsitvirtinti – taip, kaip išmanome. Neretai tos priemonės nevisai priimtinos netgi patiems, bet savi marškiniai – arčiau kūno. Sąžinė? Kaip dažnai pasielgiame taip pat, kaip sudėtingose situacijose sau kartojusi Margaret Mitčel knygos „Vėjo nublokšti“ pagrindinė herojė Skarlet: „Apie tai aš pagalvosiu vėliau“…
Tačiau kartais realybė pažvelgia į akių dugną ir čia jau, kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi. Būtent taip atsitiko Garliavos įvykių herojei Neringai Venckienei.
Man retsykiais atrodo, kad tas ant bangos į Seimą šią moterį išnešęs violetinis judėjimas „kvepia“ nemaloniu asmeniniu suinteresuotumu. Ar tik kažkurią akimirką nebuvo peržengta riba ir kova už teisybę nevirto savisaugos skydu? Matyt, šios abejonės plevena ore, nes „drąsiečių“ prognozės imti Seimą stambiu mastu subliuško. Žinoma, dėl to kalti „įvairiausio plauko priešų“ kaišiojami pagaliai. O gal tiesiog bijoma pažvelgti teisybei į akis?
Antradienį generalinis prokuroras Darius Valys kreipėsi į Seimą su prašymu panaikinti N. Venckienės neliečiamybę. Ją norima patraukti baudžiamojon atsakomybėn. (Visi prisimenam tuos pedofilijos skandalo įvykius, kiekvienas turime savo nuomonę, tad komentarų gal ir nereikia.)
Parlamentas sudarė laikinąją tyrimo komisiją, kuri iki kovo 25-osios parengs seimūnams turėsiantį padėti apsispręsti rezoliucijos projektą. Jei bus siūloma leisti Seimo narę traukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę, pritarimui reikės ne mažiau kaip 71 balso. Nekoks jausmas, kai virš galvos pakimba Damoklo kardas.
O kartais gyvenimas pakiša tragikomedijos „kokteilį“, kai nežinai, juoktis ar verkti. Už akių užkliuvo įvykis, kai Minesotoje (JAV) vos nežuvo susiruošę žvejoti trys vaikinai. Mat sumanė užšalusį ežero ledą išsprogdinti dinamitu. Tačiau pamiršo ištikimą keturkojį draugą, kuris numestąjį dinamitą – kaip pagalį – greitai atnešė šeimininkams. Rašoma, kad vyrukai, gelbėdami gyvybes, nuo juos besivejančio šunelio su dinamitu dantyse skuto kaip išprotėję. Jie pabėgo, deja, šuo neišgyveno. Gal Dievo pirštas lėmė ir bausmę: ant ledo stovėjęs automobilis nuo sprogimo įkrito į ežerą, o draudimas atsisakė sumokėti. Tiesiog gyvenimo nukopijuotas garsiosios Jurijaus Nikulino trijulės nuotykis filme „Šuo Barbosas ir nepaprastas krosas“.
