Nuo spalio mėnesio visose Lietuvos parapijose prasidėjo vaikų rengimas(is) Pirmajai Šv. Komunijai.
Sekmadieniais bažnyčios vėl pilnos vaikų. Džiugu juos matyti dalyvaujančius šv. Mišiose drauge su tėveliais. Tai labai svarbu. Ir vaikus ruošiantys kunigai, ir jiems talkinantys katechetai yra pastebėję: jeigu tėvai visiškai nedalyvauja, Pirmosios Šv. Komunijos ar Sutvirtinimo sakramento priėmimas nedaug ką ir reiškia, nes, ką vaikai išmoksta, tėvai paskui užgesina. Kai tėvai dalyvauja, jie ir patys kai ką sužino, kitaip į tuos dalykus pradeda žiūrėti.
Jau pirmąjį prasidėjusių naujųjų katechezės metų sekmadienį, prieš šv. Mišias, šventoriuje mane sustabdė dvi mamos, atlydėjusios savo vaikus ruoštis Pirmajai Komunijai. Jaunos moterys labai piktinosi, kad visus metus kartu su vaikais bus „pririštos“ prie bažnyčios lankymo, vaikus tokia tvarka visam gyvenimui atgrasys nuo Bažnyčios ir tikėjimo, o kam reikalingos tikybos pamokos, per kurias jie ir turėtų būti rengiami sakramentų priėmimui, jos visiškai nesuprantančios.
Apie vaikų ir paauglių rengimą Atgailos, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams ne kartą esame rašę šiame puslapyje. Tėveliams, kurie pirmą kartą su tuo susidūrė, reikėtų paaiškinti, kad dorinis ugdymas yra pradinio, pagrindinio ar vidurinio ugdymo programos dalis, skirta kryptingam dorinių nuostatų ir asmens kompetencijų puoselėjimui. Jis vyksta per etikos arba tikybos mokomųjų dalykų pamokas, iš kurių vieną mokiniai pasirenka laisvai (vaikams iki 14 metų parenka tėvai). Tikybos pamokose dorinis ugdymas vyksta pabrėžiant konkrečios konfesijos religinę patirtį, ugdymą grindžiant asmens santykiu su Dievu ir šiuo požiūriu aiškinant dorinius klausimus. Specifinius tikybos mokymo uždavinius, ugdymo turinį ir laukiamus rezultatus, mokinių pasiekimus aprašo atskiros šešių tradicinių konfesijų Lietuvoje (katalikų, ortodoksų arba stačiatikių, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, karaimų, judėjų tikybos pažintinė) programos. Tikybos programas kiekvienai klasei rengia atitinkama tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija.
Katalikų tikybos pamokas lankantys mokiniai gali būti kviečiami melstis ir bendradarbiauti parapijose, tačiau per pamokas jie sakramentams nerengiami. Šių pamokų tikslas – vaikams tikėjimo požiūriu padėti išsiugdyti vertybines nuostatas, bendrauti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis vadovaujantis sąžinės balsu ir artimo meile. Mokiniai skatinami pažinti Dievo jiems dovanotą unikalumą, ieškoti gyvenimo prasmės, šių dienų gyvenimo klausimus spręsti krikščionių tikėjimo požiūriu, taip pat susipažinti su Šventojo Rašto sandara, žanrais, prasmėmis, ieškoti sąsajų su savo gyvenimu. O katechezės programa glaudžiai susijusi su liturginiu laiku ir trejybiniu Dievo pažinimu. Katechezės tikslas – gilinti ne tiek vaikų žinias, kiek jų santykį su Dievu ir padėti vaikams įsijungti į parapijos bendruomenę.
Dėl vaikų ruošimo sakramentams apsisprendžia patys tėvai. Kad šis pasirengimo etapas sūnui ar dukrai nesukeltų sunkumų, kaip jau minėjome, Bažnyčia ragina tėvus kartu su vaiku į jį įsitraukti. Kaip tai svarbu, liudija mokinių rašinėliuose, prisimenant Pirmosios Komunijos šventę, užrašytos mintys. Per gerą dešimtmetį, ruošiant vaikus šiai ypatingai šventei, nemažai jų susikaupė.
Vaikų mintis palieku visiškai autentiškas, saugodama konfidencialumą, pakeičiu tik jų vardus:
„Pirmosios Komunijos šventė buvo viena iš didžiausių švenčių mano gyvenime. Jaučiausi labai graži ir laiminga. Tai buvo ne tik todėl, kad mama išnuomojo gražią suknelę. Labiausiai džiaugiuosi, kad į šią šventę susirinko visa mūsų giminė. Krikšto tėveliai parvažiavo net iš Airijos. Jie labai rūpinosi, kad kuo anksčiau sužinotų, kada ši šventė vyks, ir galėtų paprašyti atostogų. Tėveliai, seneliai, mažasis broliukas, tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės dalyvavo iškilmėse bažnyčioje. Po jų mes fotografavomės. Namuose laukė vaišių stalas. Visi mane sveikino, linkėjo išlikti tikinčiai visą gyvenimą. Ta diena mus suartino. Močiutė, atrodo, daugiau džiaugėsi ne mano švente, o tuo, kad mano mama – jos dukra per šiuos metus vėl atrado tikėjimo kelią.“ Gabrielė
„Vakar aš pirmą kartą priėmiau Šv. Komuniją. Šventė buvo graži. Bažnyčioje pilna žmonių. Net mano tėtis, kuris niekada neina į bažnyčią ir laiko save netikinčiu, dalyvavo šventėje. Nors močiutė sako, kad jis tik pasirodyti prieš kitus norėjo, aš džiaugiuosi, kad atėjo. Gerai tiems vaikams, kurių tėvai tiki ir lanko bažnyčią. Per tuos metus aš jiems pavydėdavau. Manau, kad jų šeimos laimingesnės. Nežinau, ar gerai, ar blogai, kad nebereikės sekmadieniais eiti į bažnyčią. Gerai, kad nebereikės vienam keltis, kai visi namuose dar tebemiega. Blogai, kad apsileisiu, turbūt pamiršiu, ką jau buvau išmokęs. Mama sako, kad vienas vargas tas ruošimasis, bet juk reikėjo, kad galėčiau užaugęs susituokti bažnyčioje…“ Rokas
„Visus metus ruošęsi, pagaliau sulaukėme nuostabios Pirmosios Komunijos šventės. Naktį prieš šventę beveik nemiegojau, labai jaudinausi. Nežinojau, ar atvažiuos tėtis. Jis gyvena kitame mieste. Kai pakviečiau, tėtis dar nežinojo, ar galės atvažiuoti, nes kartais dirba ir sekmadieniais. Kai prie bažnyčios išlipau iš mašinos, tėtį iš karto pamačiau. Labai apsidžiaugiau. Visi kartu nuėjome į bažnyčią. Mano tėveliai labai gražiai bendravo, nors abu jau turi kitas šeimas. Svarbi mano šventė juos vėl suartino. Gerai, kad yra tokių švenčių…“ Monika
„Į Pirmosios Komunijos šventę mane palydėjo močiutė, nes tėveliai dirba Norvegijoje. Jų man labai trūko, nors močiutė taip stengėsi padaryti, ką gali, kad šventė būtų pati nuostabiausia! Ji man ir suknelę vąšeliu nunėrė. Mano suknelė labai skyrėsi nuo tų išnuomotų. Nors jos tikrai labai gražios, aš vis tiek jaučiausi išskirtinė. Nuo vaikystės sekmadieniais su močiute einu į bažnyčią, todėl man nebuvo sunku per tuos metus. Mano draugės sako, kad labai pavargo nuo to, ir džiaugiasi, kad pagaliau ta „nesąmonė“ baigėsi. Aš džiaugiuosi, kad augu tikinčioje šeimoje.“ Saulė
„Mūsų šeimoje buvo dviguba šventė, nes Pirmąją Komuniją priėmėme abu su mama. Visus metus kartu lankėme bažnyčią, ruošėmės, mokėmės, net lenktyniaudavome, kuris greičiau išmoks maldeles ar Dievo įsakymus. Po šventės seneliai mus įsisodino į savo automobilį ir nusivežė į Palangą. Papietavę kavinėje, vaikščiojome pajūriu. Mama buvo labai laiminga. Kai ji buvo maža, seneliai buvo netikintys, todėl neleido jai ruoštis Pirmajai Komunijai. Dabar seneliai kiekvieną sekmadienį patys lanko bažnyčią. Mes esame laiminga šeima.“ Laurynas
Mieli tėveliai, kaip teigia vaikai, ypatinguose gyvenimo įvykiuose jūs jiems esate labai svarbūs ir reikalingi. O jeigu pasirengimo sakramentų priėmimui tvarka jums ir atrodo kiek griežtoka, tai pripažinkite, kad taip ugdomas ne tik tikėjimas, bet ir valia bei atsakomybė.
