Artėja lapkritis. Tai susimąstymo metas, prasmingas laikas, kai prisimename savo mirusiuosius, aplankome ir sutvarkome jų kapus, uždegame atminimo žvakelę.
Lapkričio pradžią įprasmina dvi šventės – Visų Šventųjų diena ir Vėlinės.
Visų Šventųjų dieną prisimename visus žinomus ir nežinomus Dangaus karalystės gyventojus. Vienų vardus randame maldynuose, Šventųjų gyvenimo istorijose, kitų gyvųjų pasaulis dar nėra įvardijęs. Šią dieną prašome jų užtarimo. Prisimename ir savo mirusius artimuosius, kurie galbūt irgi yra tarp šventųjų. Žinome, kad po mirties patenkame į amžinybę, į anapusinį pasaulį. Tačiau kur tiksliai nukeliaujama, žmogiškoji sąmonė suvokti tikriausiai negali. Kažkuris mąstytojas yra pasakęs, kad mirtis tikinčiajam – tai kritimas į Gyvojo Dievo, kurį vadiname Tėvu, rankas. Kiekvieną iš mūsų Aukščiausiasis įvertins pagal gyvenimą žemėje.
Vėlinės skirtos visiems mirusiesiems. Bažnyčia tą dieną kviečia žmones melstis už juos visus, ir už tuos, kurie mirė netikėdami. Mes, katalikai, tikime, kad „tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1030).
Vėlinės – labai puiki proga pasimelsti už išėjusius anksčiau mūsų: savo tėvus, giminaičius, draugus, mylimuosius, taip pat už tuos, kuriems buvo sunku mylėti. Mes nežinome, kas yra teisus, kas eina tiesiai į Dangų, kas į skaistyklą ir kiek ilgai ten turi būti. Tačiau tikrai žinome, kad teisiųjų sielos yra ramybėje. Bažnyčia įsitikinusi maldos už mirusiuosius svarba, nes nėra beprasmės maldos. Net jei žmogus, už kurį meldžiamės, jau visiškai Viešpaties ištyrintas, Dievas paima šią mūsų intenciją ir išlieja palaiminimus kitiems: Bažnyčiai, netikintiems ar net mums patiems. Jam rūpi, kad atvertume savo širdis ir melstumės už Jo Kūną – Bažnyčią tiek čia, žemėje, tiek danguje.
Lapkričio 5-ąją Bažnyčia prisimena šventuosius Elžbietą ir Zachariją – Jono Krikštytojo tėvus.
11-ąją minimas šventasis Martynas. Liaudies kalendoriuje tai paskutinė rudens šventė, nuo kurios iki ilgiausios nakties skaičiuojama 40 dienų.
Lapkričio 15-ąją – Aušros Vartų Marijos Gailestingumo Motinos šventė, į atlaidus Vilniuje sutraukianti minias maldininkų iš visos Lietuvos.
Lapkričio 22 -ąją prisimename šventąją Ceciliją, muzikos ir muzikantų globėją, o 30-ąją – šventąjį Andriejų, pirmąjį Jėzaus pašauktą apaštalą.
Šiais metais lapkričio 22-ąją, paskutinį besibaigiančių liturginių metų sekmadienį, švęsime Kristaus Karaliaus iškilmę, o lapkričio 29-oji – jau pirmasis naujųjų liturginių metų sekmadienis, kuriuo prasidės advento laikotarpis.
1 d. – Visi Šventieji
Mt 5, 1-12a: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“
8 d. – XXXII eilinis sekmadienis
Mk 12, 38-40. 41-44: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į atnašų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto.“
15 d. – XXXIII eilinis sekmadienis
Mk 13, 24-32: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, vien Tėvas.“
22 d. – Kristus, Visatos Valdovas (Kristus Karalius)
Jn 18, 33b-37: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius.“
