Kaipgi čia išeina, kad, pasak Pasaulio lietuvių ekonomikos forume kalbėjusio žinomo lietuvių kilmės profesoriaus Antano Mockaus, Kolumbija ir Lietuva panašios tik… smurto lygiu? Prieš du dešimtmečius, ko gero, būčiau žagtelėjusi nuo tokio palyginimo: dainuojančios revoliucijos šalis ir narkomafijos tėvyne vadinama valstybė. O, pasirodo, še tau, boba, ir devintinės – viskas šiame pasaulyje reliatyvu (žinoma, jei ekscentriškasis profesorius, norėdamas padailinti savo šalies įvaizdį, „nekabina mums makaronų“). To negana: tarp šių valstybių yra ir esminis skirtumas – Kolumbija turi virš 41 mln. gyventojų ir jų vis daugėja, o 3 mln. lietuvaičių baigia ištirpti kaip ledai ant liežuvio! Aliarmas!
Tiesa, kaip rašo delfi.lt, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio 25-erių metų jubiliejaus renginyje kalbėjęs Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas mano, kad emigracija, kai „daugelis piliečių balsavo kojomis, išvykdami ieškoti materialinės laimės kitur, ne pats blogiausias dalykas, jeigu juose glūdi Dievo ir tėvynės meilės sėkla.“ Esą kur kas baisesnės alkoholizmo, skyrybų, abortų, savižudybių epidemijos.
Ką tik grįžau iš Airijos, bendravau su vietiniais lietuvaičiais. Žinoma, kaip ir dera, prie stalo, apkrauto lietuviškomis lauktuvėmis. O kai angeliukai gomuriu nutipeno, ir „roda“ kitaip rišosi. Neiškenčiau, rūpėjo, kaip su ta tėvynės meilės sėkla? Klausinėjau jaunų žmonių, ar jie vis dar galvoja grįžti į Lietuvą. „Žinoma, – aiškino jie noriai, – juk Lietuva mums – kaip šviesa tunelio gale. Viena bėda, kad to tunelio galo nematyti.“ (Ir suprask, kaip nori. Net nesusivokiau, kokią čia veido miną nutaisius.) Na, o kas pas mus valdžioje, klausiu, ar rūpi? „O kaipgi, – porina jie man rimtu veidu. – Juk, kai pelytė į elnią pažiūri iš užpakalio, atsistebėti negali – kokie duomenys, kokie duomenys! Bet, kai užmeta akį iš priekio, galva linguoja – tokie ragai…“ Taigi mums, emigrantams, sako, taip pat labai svarbūs valdžios parametrai… (Įtariu, „traukė per dantį mane“, tačiau laikiau „lietuvybės markę“ – neįsižeidžiau.) Smalsauju apie šeimos vertybes. „Turim, žinoma, – kažkaip suktai šypsosi jie. – Štai ir vaikus auklėjam lietuviška dvasia – pamokome, kaip reikalus išdėstyti skambinančiai močiutei: „Mama pasakė, kad tėvelį „susėmė“, ir kažkur išėjo. Sėdim namuose vieni, bet lašinukų mums siųsti nereikia.“ Tačiau kažkodėl močiutės linkusios mus palepinti…“
Ne iš kelmo spirti pasitaikė pašnekovai. (Apie siuntinukus nutylėjau… Juk savo noru…) Taigi tikrai negaliu sakyti, kad išvykusieji neprisimena savo šalies ir nemini jos. Tiesa, kartais rusiškai…
Žmogus išrado humorą. Tad juokaukime, iškvėpkime iš vidaus visus negatyvius jausmus. Pageidautina, ne ant kaimyno. Nebūkime lyg tie paukščiai, kurie dergti gali, o skraidyti – ne.
