Praėjo Žolinė. Prisiminkime, kokias Žolinių puokštes darydavo mūsų senoliai. Pateikiame Juozo Mickevičiaus surinktą medžiagą apie Žolinių žolynus.
Ankstų rytą moterys Žolinės puokštei rinkdavo įvairias darželio, kambario gėles. Parnešdavo žalumynų ir iš sodybos, pievų, dirvonų, pridėdavo miško žolių, vaismedžių šakelių su vaisiais, javų su varpomis, daržovių po stiebą. „Kvietką“ darydavo didelę, su kotu, kad ją tvirtai galėtų paimti į ranką. Kotą apvyniodavo, surišdavo laiba virvele. Iš pradžių į „kvietkos“ vidurį įdėdavo dagį, vėliau – didžiųjų ir mažųjų kiečių, javų stiebelių, įvairių gėlių, žolių, o pakraščiuose – žydinčių gėlių. Kiekviena namų šeimininkė stengdavosi padaryti žolinių puokštę kuo gražesnę, nes darydavo Marijos garbei ir norėdavo savo ūkio augalus, ypač javus, sodo vaismedžius apsaugoti nuo nelaimių.
Senieji žemaičiai, be bendrosios didelės Žolinės „kvietkos“, darydavo dar ir mažas. Kiekvienas, kuris eidavo ar važiuodavo iš namų į bažnyčią, pasiimdavo po vieną „kvietką“ ir per Sumą laikydavo rankoje. Moterys, mergaitės mažesnes „kvietkeles“ darydavo iš darželio gėlių. Būtinai toje puokštelėje turėdavo būti rūtų šakelė. Vyrai iš dagio mažą „kvietkelę“ darydavo (dagys buvo laikomas vyrų gėle). Šaunieji kavalieriai, bajorai iš anksto pasirūpindavo, kad tai progai būtų išaugintas didelis, purėtas dagys. Augant dagiui, nuo žemės jo šakeles nupjaustydavo (papasakojo Marijona Zubavičienė iš Beržoro). Vėliau vyrai, kavalieriai, bajorai mažąsias „kvietkeles“ pradėjo iš žydinčių darželio gėlių daryti.
Keliaudami į bažnyčią ir būdami joje, vyrai mažąsias „kvietkeles“ įsikišdavo į žaketo (švarko) kairėje buvusią kišenėlę, o šventinant žolynus ir per Sumą „kvietką“ už kotelio laikydavo dešinėje rankoje. Grįžę iš bažnyčios į namus, šeimininkas trobos gale, o samdiniai ir kiti – savo kambariuose prie lovos ant sienos virvele tą „kvietką“ pritvirtindavo (prismeigdavo, pakabindavo). Vieni ją laikydavo po pusmetį, kiti trumpiau. Tos „kvietkelės“ šiaip neišmesdavo. Kai nutardavo su ja išskirti, sudegindavo.
Buvo tikima, kad Žolinių „kvietkos“, jei jas pasmilkysi, apsaugos ūkį (namus) nuo žaibo, audrų, kitų žmonėms ir gyvuliams gresiančių nelaimių. Senieji žemaičiai tikėdavo, kad pasmilkius ar į ugnį įdėjus Žolinių žolės (ypač tos, kurioje yra didžiojo ir mažojo kiečio šakelė), į šalį gali būti nusuktas griaustinis, audra. Pavasarį, išleidžiant į lauką gyvulius, Žolinių „kvietkų“ žole juos pasmilkydavo, kad „čerauninkai“ gyvulių „nečerėtų“, kad galvijai būtų apsaugoti nuo ligų ir nelaimių. Pavasarį, pirmą kartą išnešant į lauką viščiukus ir žąsiukus, pašventintomis Žolinių „kvietkomis“ ir juos pasmilkydavo, kad varnos, vanagai, lapės neišgaudytų.
A. Kuprelytės nuotr.
