Prasidėjo šienapjūtė, o stirnos kaip tik tuo metu atsiveda vaikus. Nemažai mažylių tiesiog patenka po šienapjovės dalgiais, mat pabaidyta mama pabėgo į mišką. Kartais aptiktą stirniuką į namus parsineša kaimo žmonės.
Ne kartą esu rašęs, žemdirbių prašęs, kad šienapjove pradėtų važiuoti nuo vidurio pievos. Tada pabaidytas žvėrelis nubėgs į mišką. O kai šienapjovė važiuoja ratu pamiške, bent jau stirniukai prikrenta prie žemės, pasislepia žolėje ir laukia mamos. Tačiau tada per mažylį ir pervažiuoja šienapjovė…
Būna, kad stirniukas pašoka, ir šienpjovys pamato. Tačiau žvėrelis, pabėgęs kelis metrus, vėl pritupia prie žemės – tik prieik ir pasiimk. Daugelis taip ir padaro. Parsineša stirniuką namo arba perkelia į saugią vietą, tačiau žmogaus kvapas ant jo lieka – stirna prie savo mažylio jau neateis.
Na, nieko nepadarysi – belieka džiaugtis, kad liko gyvas ir auga pas žmogų. Tačiau negalima pamiršti, kad stirniukas užaugs ir, jeigu tai patinėlis, turės ragus. Nemažai girdėjau pasakojimų, kad užaugęs stirninas neretai ragais atakuoja net suaugusį žmogų. Vaikams tai tikrai gali liūdnai baigtis.
Tad, belieka skaitytoją perspėti: aptikai stirniuką – neliesk, mama prie jo tikrai ateis.
