AR TAI DAR ŠVENTA?

Tomo Lagūnavičiaus performansas Markuskirche, Esene

Atlikėjas: Tomas Lagūnavičius

2026 m. rugpjūčio 14 d. 13:11 val. multidisciplininis menininkas Tomas Lagūnavičius Markuskirche, Esene, atliko minimalistinį konceptualų performansą „AR TAI DAR ŠVENTA?“. Kūrinys buvo atliktas Manifesta 16 Ruhr kontekste, kurio programa This is not a Church transformavo dvylika pokario bažnyčių į šiuolaikinio meno, kultūros, socialinio dialogo ir bendruomeninės veiklos erdves.

Šio performanso išeities tašku tapo ne pats religinis objektas, bet sakralumo likimas tada, kai keičiasi erdvės funkcija.

Markuskirche: bažnyčia tarp praeities ir ateities

Markuskirche yra Essen-Frohnhausen rajone esanti pokario laikotarpio bažnyčia, pastatyta 1961–1963 m. Jos architektūra pasižymi santūrumu, funkcionalumu ir aiškia erdvine struktūra. Bažnyčia dešimtmečius buvo religinio gyvenimo centras: joje vyko pamaldos, buvo meldžiamasi, giedama, susitikdavo bendruomenė.

Tačiau laikui bėgant pasikeitė socialinė ir religinė aplinka. 2019 m. buvo nuspręsta ateityje Markuskirche atsisakyti. Taigi 2026 m. ši vieta atsidūrė ypatingoje tarpinėje būsenoje: jos religinė istorija jau yra tapusi praeitimi, tačiau pati erdvė dar nėra paprasčiausiai ištrinta iš sakralinės atminties.

Būtent šis „tarp“ tampa Lagūnavičiaus performanso pagrindu.

Tai ne vien bažnyčia.

Tai ne vien buvusi bažnyčia.

Tai erdvė, kurios reikšmė yra transformacijos procese.

Todėl menininko klausimas „Ar tai dar šventa?“ tampa ne retoriniu, o ontologiniu klausimu.

Ieškojimas vietoj atsakymo

Performanso metu Lagūnavičius vaikščiojo po Markuskirche erdves ir ieškojo vietų, kuriose galėtų būti išlikę šventumo ženklai.

Jis ieškojo ne konkretaus religinio objekto. Ieškojo to, kas galėtų būti likę po ritualo: erdvės, architektūros, tylos, daiktų pėdsakų, vietų, kuriose kadaise buvo atliekami religiniai veiksmai.

Šis ieškojimas yra esminė kūrinio metodologija.

Menininkas nepasako, kur yra šventumas.

Jis pats jo nežino.

Todėl kūnas tampa tyrimo instrumentu, o vaikščiojimas – meninio tyrimo metodu.

Kiekvienas sustojimas gali tapti klausimu: ar būtent čia dar liko kažkas, kas nėra vien architektūra?

Tokiu būdu paprastas judėjimas po bažnyčios erdvę transformuojamas į sakralumo archeologiją.

„AR TAI DAR ŠVENTA?“ – klausimas ant kūno

Ant menininko marškinėlių buvo užrašyta:

AR TAI DAR ŠVENTA?
IST DAS NOCH HEILIG?
IS IT STILL SACRED?

Tekstas čia tampa ne performanso paaiškinimu, o savarankišku konceptualiu objektu.

Klausimas užrašytas ant kūno, todėl jis keliauja kartu su menininku per erdvę. Menininko kūnas tampa tarsi vaikščiojančia klausimo skulptūra.

Trikalbystė taip pat nėra atsitiktinė. Lietuvių, vokiečių ir anglų kalbos sukuria tris skirtingus komunikacinius sluoksnius. Lietuvių kalba reprezentuoja menininko kultūrinį atskaitos tašką, vokiečių kalba tiesiogiai kreipiasi į vietą ir jos visuomenę, o anglų kalba klausimą perkelia į tarptautinio šiuolaikinio meno diskursą.

Tačiau visose trijose kalbose išlieka tas pats žodis:

DAR.

Būtent jis suteikia performansui laiko dimensiją.

Ne „ar tai šventa?“, o „ar tai dar šventa?“

Tai reiškia, kad kažkada tai buvo šventa. Tačiau ar šventumas išnyksta kartu su funkcija?

Kas lieka po bažnyčios?

Performansas kelia platesnį klausimą: kas atsitinka su bažnyčia, kai ji nustoja būti tik bažnyčia?

Ar jos sakralumas priklauso nuo pamaldų?

Nuo kunigo ar dvasininko?

Nuo altoriaus?

Nuo tikinčiųjų?

Nuo pastato paskirties?

O gal šventumas gali išlikti kaip atmintis?

Šiuolaikinėje Europoje buvusios bažnyčios tampa muziejais, koncertų salėmis, kultūros centrais, galerijomis ar kitomis viešomis erdvėmis. Tačiau funkcinis pasikeitimas nebūtinai panaikina ankstesnius reikšmės sluoksnius.

Todėl Markuskirche galima suvokti kaip palimpsestą – erdvę, kurioje naujos reikšmės neužrašo ankstesniųjų visiškai iš naujo, bet jas dengia, transformuoja ir kartu išsaugo.

Manifesta 16 šį procesą dar labiau išryškina. Menas įžengia į erdvę, kuri buvo sukurta religiniam susikaupimui. Dabar joje vyksta kitas susitikimo su transcendencija būdas – ne per ritualą, bet per meninę patirtį, klausimą ir refleksiją.

„This is not a Church“ paradoksas

Performansas ypač glaudžiai susijęs su Manifesta 16 pavadinimu „This is not a Church“.

Čia atsiranda paradoksas.

Jeigu tai nėra bažnyčia, kodėl jos erdvė vis dar sukelia asociacijas su bažnyčia?

Jeigu religinė funkcija keičiasi, ar kartu pasikeičia ir erdvės ontologinis statusas?

Lagūnavičiaus performansas į šį paradoksą įveda trečią klausimą:

Jeigu tai jau nebe bažnyčia – ar tai dar gali būti šventa?

Šiuo požiūriu performansas nėra nei religijos propagavimas, nei sekuliarizacijos kritika. Jis analizuoja reikšmės transformaciją.

Menininkui svarbu ne nuspręsti, kas yra šventa, bet parodyti, kad pats šio sprendimo procesas yra problemiškas.

Šventumas kaip atminties forma

Filosofiškai performansą galima interpretuoti kaip tyrimą apie tai, kaip išlieka reikšmės.

Pastatas gali prarasti funkciją, tačiau neprarasti atminties.

Objektas gali būti pašalintas, tačiau jo vieta gali likti reikšminga.

Ritualas gali pasibaigti, tačiau žmogaus kūnas vis dar gali reaguoti į erdvę tyliau, lėčiau, pagarbiau.

Todėl sakralumas čia suvokiamas ne tik kaip institucinis statusas, bet ir kaip patirties bei atminties koncentratas.

Tai, kas buvo šventa, nebūtinai iš karto tampa nešventa.

Gali atsirasti trečioji būsena – post-sakralumas.

Post-sakralinė erdvė yra erdvė, kurioje pirminė religinė funkcija transformuojasi, tačiau jos atmintis ir simboliniai pėdsakai išlieka.

Būtent tokią būseną tyrinėja Lagūnavičiaus performansas.

Minimalizmas kaip filosofinė strategija

Performanso forma sąmoningai minimali.

Nėra sudėtingos scenografijos.

Nėra teatralizuoto ritualo.

Nėra papildomų objektų.

Yra tik žmogus, erdvė, vaikščiojimas ir klausimas.

Šis minimalizmas leidžia atsisakyti spektakliškumo ir sutelkti dėmesį į suvokimą.

Menininkas nieko „nevaidina“.

Jis ieško.

Todėl žiūrovas tampa šio ieškojimo liudininku ir kartu yra įtraukiamas į jį pats. Žiūrėdamas, kaip menininkas tyrinėja bažnyčią, žiūrovas neišvengiamai pradeda pats vertinti erdvę: kuri vieta atrodo ypatinga? Kur jaučiama tyla? Kas liko iš ankstesnio gyvenimo? Ar tuščia vieta taip pat gali būti ženklas?

Taip performansas perkelia sakralumo klausimą nuo institucijos prie individualios patirties.

Išvada

„AR TAI DAR ŠVENTA?“ yra performansas apie ribinę būseną – tarp bažnyčios ir nebe bažnyčios, tarp praeities ir ateities, tarp religijos ir meno, tarp materialaus objekto ir atminties.

Tomas Lagūnavičius Markuskirche nekuria naujo sakralumo. Jis ieško to, kas galbūt liko po jo.

Ši paieška tampa filosofiniu eksperimentu: jeigu šventumas nėra vien pastato funkcija, tuomet kur jis gyvena?

Architektūroje?

Atmintyje?

Žmogaus kūne?

Tyloje?

O gal pačiame klausime?

Todėl svarbiausias šio performanso objektas nėra nei bažnyčia, nei menininko kūnas.

Tai – neatsakytas klausimas.

AR TAI DAR ŠVENTA?

Kol šis klausimas egzistuoja, Markuskirche negali būti suvokiama vien kaip neutralus architektūrinis pastatas. Jos ankstesnė paskirtis, bendruomenės atmintis, religiniai ritualai ir dabartinė meno erdvės funkcija susilieja į daugiasluoksnę kultūrinę patirtį.

Lagūnavičiaus performansas šią patirtį padaro matomą.

Jis neatsako.

Jis leidžia ieškoti.

Ir būtent ieškojimas tampa šio kūrinio esme.