Jau septyniolika metų Plateliuose gyvenantys Gitana ir Saulius Sidabrai – tikrų tikriausi gamtos fanatikai. Žinoma, gerąja prasme. Jiedu apie augmeniją ir gyvūniją žino tiek, kad vidutiniokui žinovui nuo jų turimos informacijos net ausys užkaista. O svarbiausia, kad jie apie gamtą ne tik žino, bet ir besąlygiškai ją myli, nepaisydami to, kad ji „vagia“ jų laiką, reikalauja pastangų, kelia pavojų. „Mūsų nuomone, žmogus, kuris geba kalbėti, pajėgus pats savimi pasirūpinti. O štai kitos rūšys savo teisių apginti negali, užtat mes turime jas mylėti, saugoti ir puoselėti“, – įsitikinę Žemaitijos nacionalinio parko direkcijoje dirbantys biologai Gitana ir Saulius.
Saulius Sidabras juokauja esąs hibridas. Mat tėvas žemaitis, o mama aukštaitė. Gimė jis Žemaitijoje, netoli Viekšnių, bet, kai buvo kokių penkerių ar šešerių metų, šeima išsikraustė į mamos pusę – į Joniškį. „Ten baigiau vidurinę mokyklą, paskui teko tarnauti armijoje, po jos – biologijos mokslų studijos Vilniaus universiteto Gamtos fakultete. Baigęs universitetą ketverius metus dirbau žuvininku, vėliau dešimtmetį dėstytojavau tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute“, –
tokia trumpa S. Sidabro biografija iki atvykimo į Platelius.
Gitana – taip pat iš Joniškio rajono, iš palatvijyje esančio Kriukų miestelio. Tiesa, gimusi ji Pakruojo rajone esančioje Linkuvoje, bet augusi Kriukuose. „Aš mokiausi tuomet Kaune veikusiame Miškininkystės technikume, specialybė – dekoratyvinis apželdinimas ir parkų ūkis. Vėliau kibau į studijas tame pačiame Vilniaus universitete, tame pačiame Gamtos fakultete“, – pasakojo moteris.
Biologija – ta sritis, kuri orientuota ne į žmogų ir jo gerovę, o į domėjimąsi ir meilę gamtai. Tad biologo ar gamtininko duona – ne kiekvienam. Kodėl ją pasirinko? „Net nežinau. Gal mano pasirinkimui įtakos turėjo mama, kuri buvo agronomė, o gal ir dėdė, kuris vis kartojo, kad žuvininkystė – labai perspektyvi sritis, kad verta tai studijuoti. Beje, mano specializacija buvo ichtiologija“, – kalbėjo Saulius. Gitanos atsakymas buvo paprastesnis: „Saulius jau buvo baigęs tą universitetą, tad stojau jo paraginta.“
Pasidomėjus, kokie keliai suvedė du gamtos mylėtojus, Sidabrai juokdamiesi atsakė: „Susipažinome mes Joniškyje. Aplinkybės? Apie jas istorija nutyli.“
Kai sužinojo, kad Žemaitijos nacionaliniam parkui reikalingas biologas, Gitana ir Saulius jau buvo susituokę ir augino sūnų Vytenį. Nepabūgę pokyčių, jiedu ryžosi gimtąją Aukštaitiją iškeisti į Žemaitiją ir, praėjus keliolikai metų, dėl to nė kiek nesigaili. Pasiteiravus, ar nebuvo sunku pritapti, Gitana paaiškino: „Mums įdomiau, ne kas už tvoros pas kaimyną vyksta, o kaip gyvena pas mus lizdus sunešusios kregždės. Tad apsiprasti ir sutarti su visais – jokių problemų.“
Saulius Žemaitijos nacionaliniame parke dirba jau septyniolika metų, dabar jis – Kraštotvarkos skyriaus vyr. specialistas, be to, dar atliekantis inspektoriaus funkcijas. Dvylika metų toje pačioje įstaigoje besidarbuojanti Gitana – Gamtos ir paveldo skyriaus vyr. specialistė. Ar nėra sudėtinga kartu gyventi, kartu dirbti, turėti bendrus pomėgius? „Ne“, – vieningai atsako sutuoktiniai. „Net neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi su kokiu inžinieriumi, kuris nieko nenutuoktų apie mano žvirbliukus ir nesuprastų, kuo aš gyvenu“, – svarstė Gitana. O Saulius juokavo: „O aš neįsivaizduoju, kaip reikėtų žmoną su kokiu kitu gamtininku, tarkim, į naktinius gyvūnų stebėjimus išleisti. Kur kas geriau, kai esame dviese. Mūsų darbas ir pomėgiai vienodi, tad visada vienas kitą suprantame, palaikome, turime apie ką kalbėti, diskutuoti.“
Sidabrų darbas – gamta, pomėgis – taip pat gamta. „Daugiau nei pusę savo laiko turiu praleisti kabinete rašydama projektus, tvarkydama dokumentus ir taip toliau. Kur kas smagesnė darbo dalis – gamta“, – sako Gitana. O štai Saulius džiaugiasi daugiau laiko galėdamas praleisti gryname ore. Dirbdami savo darbą, jiedu išnaršė visus miškus ir pievas, pelkes ir aukštapelkes, pamatė ir nufotografavo daugybę augalų ir gyvūnų, surinko apie juos daugybę informacijos. Abu pripažįsta, kad gamta jiems – ne tik darbas. Tai – ir gyvenimo būdas. Būtent tenai Sidabrų keliai veda ir po darbo, ir savaitgaliais.
Kadangi patys į gamtą vis traukia, tai ir vaikus – sūnų Vytenį ir dukrą Agnę – prie jos pripratino. Tad atžalos puikiai pažįsta paukščius, moka atskirti driežą nuo tritono, pažįsta, tarkim, česnakę. „O jūs ar žinote, kas yra česnakė?“ – paklausė Gitana. „Ne? Tai labai retas varliagyvis, kurį visai neseniai su dukra aptikome mūsų darže. Taip apsidžiaugėme! Juk ji tokia reta ir dar tokia slapukė! Tad ir fotografavome, ir filmavome“, – entuziazmu tryško moteris.
Ir Gitanos, ir Sauliaus nuomone, meilė gamtai prasideda nuo savo kiemo. Tad jie džiaugiasi, kad jų darže gyvena varlė ar česnakė, kad kregždės neša lizdus, kad nenušienautoje kvepiančioje pievelėje karaliauja raudonėliai, dūzgia bitės, skraido drugeliai, kad žiemą į lesyklėlę paukščiai atlekia… „Kol vaikai buvo maži, liepdavome jiems stebėti, užrašinėti ir fotografuoti, kas į lesyklą atskrenda. Taip jie daug ko išmoko. Taip pat ir išėjus į mišką pasivaikščioti ar grybauti. Mes pasakodavome, o jie klausydavosi. Beje, turime pripažinti, kad esame grybavimo maniakai. Miške mes žinome, kurią šaką praskleisti, kad grybą rastume, ir su tuščia pintine niekada nesame grįžę“, – pasakojo Sidabrai.
O vaikai gal taip pat būsimieji gamtininkai? „Ne“, – sako Gitana ir Saulius. Sūnus Vytenis svajoja apie programavimą, jis tiksliukas, dukra Agnė – humanitarė, muzikantė.
„Beje, aš įsitikinusi, kad Saulius turėjo būti istorikas ar archeologas, – kalbėjo G. Sidabrienė. – Ši sritis jį ypač žavi. Juk tik Sauliaus dėka turime Medsėdžių piliakalnį.“ Pasak Gitanos, jie dažnai vaikščiodavę po netoli namų esančią griovą. Saulius ją vis stebėjęs ir pagal reljefą spėliojęs – ar tik nebus čia piliakalnio liekanos. Kai savo įžvalgomis pasidalijo su istorikais, šie atliko tyrimus ir konstatavo, kad plateliškis teisus. Čia maždaug prieš 1400 metų išties būta piliakalnio. „Istoriku jis netapo, bet gamtininkas labai puikus“, – geru žodžiu sutuoktinį minėjo moteris.
