Grumbliuose gyvenanti 89 metų Stanislava Austienė – labai turtinga moteris. Ne, ne prabanga tviska jos gyvenimas. Senolės turtas – graži šeima, nuoširdus dėmesys vienas kitam, pagarba ir meilė, kurios ji sulaukia iš septynių savo vaikų. „Džiaugiuosi ir didžiuojuosi kiekvienu. Man pasisekė, kad jie užaugo gerais žmonėmis“, – sako ji. Žinoma, būti mama tokiam būriui vaikų nebuvo lengva, tačiau moteris dėl savo likimo nebėdoja – toks buvo jos pačios pasirinkimas. „Aš visada norėjau didelės šeimos“, – pabrėžia S. Austienė.
Sekmadienį minėsime Motinos dieną. S. Austienei ji bus ypatinga – grumbliškė sulauks ne tik savo atžalų, bet ir šalies Prezidento Gitano Nausėdos, skyrusio jai garbingą apdovanojimą, dėmesio. Ta proga – pažintis su šia garbia Mama.
Vis dar linksma ir guvi
Stanislava Austienė, nepaisant garbaus amžiaus, – dar labai guvi moteris, puiki pašnekovė. Aišku, būna dienų, kai, kaip pati sako, pagalvoja, jog gal jau per ilgai užsibuvo šiame pasaulyje, kai gelia kūną, kai nuotaika niūresnė, tačiau, žiūrėk, kitą dieną slogutis jau dingęs. Nors be dviejų pagalbininkų – ramentų – vaikščioti nelabai bepavyktų, senolė džiaugiasi, kad dar yra savarankiška, kad pati savimi pasirūpina.
„Nežinau kaip bus, jei kurią dieną ponas Dievas paguldys į lovą“, – prasitarė Stanislava. Pasirodo, didžiausia jos baimė – tapti našta savo vaikams. „Jie turi savo gyvenimus, rūpesčius, o jei dar bobutė ant galvos užsikars…“, – tiesiai šviesiai rėžia senolė ir nusišypso. Akivaizdu, jog būti, kaip ji sako, našta, jai dar tikrai negresia. Šviesių minčių, puikios atminties, gebėjimo pajuokauti Stanislavai galima tik pavydėti.
„Vaikus be proto mylėjau“
Stanislava su vyru Petru užaugino septynis vaikus. Jų meilės užteko trims dukroms ir keturiems sūnums. „Kiek Dievas davė, tiek jų ir turėjome. Visi vaikai gyvi, sveiki, trys iš jų jau pensininkai“, – pastebėjo senolė. Moteris neslepia, kad būrys vaikučių vis dėlto buvo daugiau jos noras – juk jei duonos ir meilės užtenka pirmam, antram, trečiam vaikui, tai jos pakaks ir ketvirtam, penktam… „Vaikus be proto mylėjau. Pati visą gyvenimą norėjau turėti seserį, bet augau su trimis broliais“, – prisiminė Stanislava.
Taigi Ausčiai į gyvenimą išleido būrį vaikų. Stanislava neslepia – lengva tikrai nebuvo. Reikėjo labai stengtis, kad visiems visko būtų sočiai. Pati visą gyvenimą dirbo kolūkyje lauko darbininke. Grįžusios į namus laukė ūkio darbai, vaikų priežiūros rūpesčiai. „Vaikams valgyti padaryti, visus apskalbti, namus sutvarkyti… Kadangi didelė šeima, gyvenom ūkiškai – laikėm porą karvių, kiaulių…“, – į jaunystės laikus grįžo mūsų pašnekovė. Darbštus buvo ir vyras Petras: į darbą tamsoje išeidavo, tamsoje ir grįždavo, nes atidirbęs kolūkyje eidavo dar pas žmones uždarbiauti mūrydamas.
Apie vyrą – tik gerais žodžiais
Stanislava jau 23 metus našlauja. „Kito tokio vyro, koks buvo mano Petras, daugiau tikrai nėra. Man pasisekė, jis buvo labai geras žmogus, tėvas, darbštus, ne girtuoklis“, – geru žodžiu apie savo žmogų atsiliepė senolė. Ir tarpusavio pykčių, o ką jau kalbėti apie mušimąsi, nebuvo. „Mūsų vaikai paliko nematę, kad mes būtume baręsi. Mane pačią tėvai taip augino, tai ir mudu su vyru taip gyvenome. Per visą gyvenimą Petro nemačiau susiraukusio, supykusio. Aš buvau aršesnė. Jei jau jis pamatydavo mane nepatenkintą, tai sakydavo, kad jau man ožys užėjo, ir išeidavo lauk. Kai grįždavo, vėl viskas būdavo gerai“, – darnų gyvenimą drauge su vyru prisiminė S. Austienė.
Priesakas – gyventi Lietuvoje
Stanislava didžiuojasi, kad visi jos vaikai užaugo nekėlę jiems, tėvams, rūpesčių. Neslepia, ji buvo griežta mama, bet vaikų beržine koše „nevaišino“, nors tada tai būdavo lyg ir įprasta. Auklėjo atžalas darbu. „Kiekvienam šeimoje buvo aišku, kas ką turi atlikti, už ką yra atsakingas. Va, Birutė žinojo, jog šeštadieniais turi sutvarkyti trobas, Virga – kiaulėms jovalo išvirti, kad grįžusi iš darbo turėčiau kuo gyvulius šerti. Gal tik mažoji Milda, kadangi visų jauniausia, tai buvo labiau palepinta“, – pastebėjo senolė.
S. Austienė užsiminė, jog savo vaikams yra prisakiusi vieną dalyką – gyventi Lietuvoje. „Sakiau, kol aš esu gyva, nė vienas niekur neišvažiuokit. Anūkai – kaip jau jiems išeina, o mano vaikai tegu nelaksto. Čia aš juos užauginau, čia jie turi ir būti“, – griežtai nukirto Stanislava. Vaikai mamos paklausė – visi gyvenimus kuria čia, Lietuvoje, trys iš jų – gimtuosiuose Grumbliuose.
Turi Stanislava ir keturiolika vaikaičių, net devyniolika provaikaičių. Būrys nemažas, tačiau mūsų pašnekovė pastebi, jog šiais laikais šeimos kažkodėl vengia susilaukti daugiau vaikų. Jaunesniems esą sunku ir tą vieną ar du auginti. Tokio požiūrio Stanislava sakė nesuprantanti ir jį kritikuoja – jos nuomone, šiuolaikiniai žmonės tiesiog pritingi ir nenori vargti su gausesne šeima. „Dabartiniai „nepaslenka“ vaikų auginti. Turi vieną ir jau nuvargsta… O kaip būtų, jei šiandien moterims dirbti reikėtų tiek, kiek mes dirbom: rugius per dieną rišdavom, prakaitas per visus galus bėgdavo, o parėjus namo dar krūva darbų laukdavo…“, – į praeitį vėl grįžta mūsų pašnekovė.
Rasdavo laiko ir rankdarbiams
Augindama vaikus S. Austienė, pasirodo, atrasdavo laiko ir rankdarbiams. Kai visi darbai būdavo nudirbti, vaikai suguldyti, ji į rankas imdavo kokį siuvinėjimo darbelį, vėliau pamėgo mezgimą. Kokio gražumo Stanislavos megztomis suknelėmis, sijonėliais vaikščiodavo Ausčių mergaitės! Stebėjosi ne vienas. Ir dabar dar Stanislava paima į rankas virbalus. Štai mezgamas baltas šalis netrukus iškeliaus į Plungę. „Ne visais siūlais galiu megzti, turiu alergiją, tačiau užsimaunu gumines pirštines ir imuosi darbo“, – pasakojo senolė.
Įdomu tai, jog anksčiau Stanislavos rankdarbiai ir vietos bendruomenės parodose puikuodavosi. Tiesa, dabar, sako, parodyti nelabai turi ką – viską yra išdalinusi, išdovanojusi.
Savo bendruomenėje S. Austienė buvo žinoma ir dėl gražaus balso. Buvo metas, kai su bendraamžėmis giedodavo. Dabar jau ir sveikata nebe ta, balso nelikę, o ir bendraminčių nebėra… Prakalbus apie gyvenimą bendruomenėje, kaimyniškumą, Stanislava pastebėjo, kad santykiai tarp žmonių, lyginant su jos jaunystės metais, yra pasikeitę. Ir ne į gerąją pusę. „Dabar kaimynas su kaimynu jokios „rodos“ nebeturi. Kartais net nesisveikina. Vieni kitiems kažko pavydi, varžosi tarpusavyje. Anksčiau santykiai buvo šiltesni, draugiškesni. Turbūt iš mados visa tai išėjo“, – mano Stanislava.
Sulauks svečių iš Prezidentūros
Laikas bėga greitai. Ir mūsų pašnekovė trumpam susimąsto: „Nejutau, kaip praėjo metai. Vis galvoju, kada aš taip greit pasenau…“ Užaugę vaikai, anūkai, proanūkiai tuos praėjusius metus paverčia prasmingais. Sekmadienį, Mamos dieną, Stanislava pasitiks priimdama brangiausių žmonių dėmesį, sveikinimus, gėles.
Kaip ir minėjome, šiemet ši diena jai bus išskirtinė – Stanislava Austienė sveikinimų sulauks ir iš Vilniaus, iš Prezidentūros: grumbliškė kartu su dar 48 šalies mamomis bus apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu už tai, jog išaugino ir dorai išauklėjo vaikus.
