Baigėsi III Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios festivalis. Norisi pasidžiaugti, nes jis buvo įdomus ir daug žadantis ateičiai. Festivalis jau turi savo žiūrovą, savo sakralias dviejų Sedos bažnyčių erdves, turi net savo gėles – dviejų spalvų kalijas, kurias muzikantams dovanoja sediškė Janina Montvydienė, turi savo tortus, kuriuos kepa ir dovanoja Sedos „Carito“ vadovė Laimutė Mažrimienė. Festivalis turi savo rėmėjus, kurių vienas gal taps ir ilgalaikiu mecenatu… Nuo šių metų festivalis turi ir puikią fotografę Gražiną Plonienę.
Taigi, viskas rodo, kad festivalis gyvuos.
Kol neišblėso įspūdžiai, kalbėjomės su festivalyje dalyvavusiais atlikėjais.
Festivalio meno vadovas Jonas VOZBUTAS: „Viskas įmanoma!“
– Trys festivalio vasaros rodo, kad tai jau yra reiškinys ir rimta paraiška. Kaip pats jautiesi, kaip vertini tris festivalio sezonus?
– Iš tiesų, šiais metais sulaukus trečiojo festivalio sezono pats įsitikinau, jog renginys rimtas, jau turintis tradicijų. Džiaugsmas apima stebint vis stipriau besiformuojančią ištikimą festivalio publiką, o tai parodo, jog esame įdomūs, kad tokių profesionalių renginių žmonėms tikrai reikia.
Trečiasis festivalio sezonas jau gerokai turtingesnis savo menine programa nei pirmasis. Keturi koncertai neapsieinant be įvairesnių instrumentų ir įdomesnių formatų bei pripažintų atlikėjų iš užsienio, mano nuomone, yra didelė pažanga. Ypač turint galvoje, jog festivalis vyksta nedideliame mieste su gana ribotu finansavimu. Tačiau su gera organizacine komanda bei motyvuotais klausytojais viskas įmanoma!
– Šių metų festivalyje pasirodei tik pirmame koncerte. Visus nustebinai pasirinktais kūriniais ir atlikimo branda. Kodėl iš keturių koncertų grojai tik viename?
– Jau prieš metus turėjau viziją surengti koncertą, kuriame skambėtų muzikos karaliaus Johanno Sebastiano Bacho koncertai klavesinui, atliekami akordeonais su styginių kvintetu.
Mano pagrindinis noras buvo atskleisti senovinės muzikos įvairumą, emocingumą, kartkartėmis ir jos netikėtus vingius bei priminti žmonėms: nors tai yra senų laikų muzika, jos galima klausytis šiuolaikiškai.
Taip pat labai džiaugiuosi, jog šiais metais pavyko pasikviesti vieną rimčiausių akordeono ambasadorių klasikinės muzikos srityje – prancūzų akordeonistą, profesorių Vincent Lhermet, pas jį šiuo metu pats studijuoju Nacionalinėje Paryžiaus aukštojoje muzikos ir šokio konservatorijoje.
– Gal trumpai – apie šių metų programą ir atlikėjus?
– Festivalis prasidėjo koncertu „Ethos kai pathos“ Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, kuriame pasirodė jaunosios kartos akordeonistai – šiaulietis Motiejus Dudnikas, šiais metais pabaigęs Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją, aš bei Šiaulių miesto styginių kvintetas, sudarytas iš Šiaulių simfoninio orkestro „Camerata Solaris“ narių. Programoje buvo pristatyta Baroko epochos muzika, ypatingas dėmesys skirtas Bachų šeimai. Iš šiuolaikinės muzikos – prancūzų kompozitoriaus Sabri Belaid kūrinio „Fulgurances des eaux“ lietuviška premjera. Koncerto pabaigoje skambėjo nedidelė muzikinė staigmena – Renesanso epochos italų kompozitoriaus Salomone Rossi kūrinio adaptacija dviem akordeonams.
Festivalį tęsė arfos muzikos rečitalis „Angelų kuždesiai“, kurį surengė arfininkė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė Giedra Julija Tutkutė. Skambėjo įvairių stilių ir epochų muzika nuo J. S. Bacho iki lietuvių tautos genijaus M. K. Čiurlionio. Kadangi Giedra Julija – ne tik talentinga arfininkė, bet ir kompozitorė, ji nusprendė publikai atlikti ir vieną iš savo kūrinių arfai – „Užsimerk ir pažiūrėk“.
Trečiasis festivalio koncertas-edukacija „Mažasis kariljonas?“ ypatingas tuo, jog scenoje matėme instrumentą, kuris iki šiol oficialaus pavadinimo dar neturi, tačiau primena tarsi mažesnį kariljoną. Išvydome du jaunuosius kariljonininkus, studijuojančius Karališkojoje Jef Denyn kariljono mokykloje Mecheleno mieste, Belgijoje, – kraštietį Igną Vydeiką bei jo kolegą iš Lenkijos Witold Maciak. Programoje girdėjome XIX a. olandų muziką kariljonui, lenkų retro muzikos stilistiką primenančius kūrinius bei kūrybiškas įvairių epochų kūrinių aranžuotes, jose neapsieita ir be lietuviškos muzikos.
Arfininkė Giedra Julija TUTKUTĖ: „Kontrabosas turi per mažai stygų“
– Ir jūsų pasirinkta programa, ir jūsų išskirtinis instrumentas koncertą padarė ypač pakylėtą. Kodėl pasirinkote mokytis groti arfa?
– Pasirinkau arfą visai atsitiktinai, o gal kaip tik būtent ją man buvo lemta pasirinkti. Mano mama visada norėjo, kad aš mokėčiau groti kokiu nors instrumentu, nebūtinai profesionaliai. Dvejų metų mane ji atvedė prie LNOBT orkestro duobės ir pasiūlė išsirinkti instrumentą. Akis užkliuvo už arfos bei kontraboso.
Kontraboso taip ir neišbandžiau, nors toli nuo jo nepabėgau – Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir arfos, ir kontrabosai stovėdavo toje pačioje klasėje. Matyt, geriau apžiūrėjusi tada nusprendžiau, kad kontrabosas turi per mažai stygų…
– Jums tik 20 metų, o jau plačiai koncertuojate. Kas skatina, padeda? Ar nesunku kartu vežtis tokį nepakeliamą instrumentą?
– Kadangi instrumentas šalia visą mano gyvenimą, su juo keliauti jau seniai tapo įprasta, nors ir nelengva. Iki šiol, kol nevairavau, arfą vežiotis man padėdavo mama, bet ilgainiui tapo įprasta susitvarkyti pačiai.
– Visą koncertą grojote viena. Gal maloniau groti su orkestru ar su keliais muzikantais?
– Sunku išsirinkti – man labai patinka kurti, ieškoti kartu su kitais muzikantais, įkvepia bendrystė tiek didesniuose ar mažesniuose ansambliuose, tiek orkestre. Norėdama visapusiškai atsiskleisti, neatsisakyčiau nei muzikos solo, nei drauge su kitais.
– Kaip vertinate dalyvavimą mūsų festivalyje, koncertą Sedos bažnyčioje?
– Apie šį festivalį ir Sedos bažnytėlę pasakoju net draugams iš užsienio! Bažnyčioje groti buvo nepaprastai jauku, o kamerinėje erdvėje tilpo net ir plačiausios, šiltos Sedos publikos šypsenos.
Dar kartą dėkoju už puikią patirtį!
Kariljonininkas Ignas VYDEIKA: „Renginys labai jaukus“
– Esi mūsų krašto jaunas, bet jau žinomas muzikantas. Groji saksofonu ir gana keistu instrumentu – mažuoju kariljonu. Kas prie jo atvedė, sudomino?
– Mano kaip kariljonininko kelias prasidėjo Klaipėdoje. Mokiausi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, lankiau kompozicijos paskaitas pas dėstytoją Loretą Narvilaitę. Ji pasiūlė prisijungti tuo metu prie Klaipėdos koncertų salės organizuotos edukacijos „Atrask kariljoną“. Nuo šios edukacijos mano susidomėjimas šiuo instrumentu vis augo.
Po pirmųjų pasirodymų tarptautiniame Klaipėdos kariljono festivalyje sulaukiau kvietimo iš Gdansko miesto kariljonininkės Monikos Każmierczak pasirodyti tarptautiniame Gdansko kariljono festivalyje. Nuo šio festivalio prasidėjo mano didesnis susidomėjimas kariljonu. Po to dalyvavau keliuose Gdansko Stanislavo Moniuškos muzikos akademijos organizuotuose meistriškumo kursuose ir sužinojau apie galimybę mokytis groti šiuo instrumentu Belgijoje.
Dabar esu Belgijos karališkosios kariljono mokyklos „Jeff Denyn“ studentas bei nuo šių metų – Gdansko Stanislavo Moniuškos muzikos akademijos kariljono bakalauro studentas.
– Kuri ir savo muziką. Papasakok apie tai.
– Šis kelias prasidėjo Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokykloje. Kurti muziką mane paskatino mano pirmoji solfedžio mokytoja Julė Draudikienė. Muzikos rašymas man tuo metu tapo hobiu. Įstojęs į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją kelis savo kūrinius parodžiau kolegoms, kurie studijavo kompoziciją, ir jie mane supažindino su konservatorijoje dirbančia mokytoja Loreta Narvilaite. Pakalbėjęs su ja, nusprendžiau labiau į visa tai įsigilinti, nuo to prasidėjo komponavimo studijos.
Jau minėjau, kad muzikos kūrimas nuo pradžios buvo labiau kaip hobis. Galvoje skambančias idėjas stengiausi perrašyti į kompiuterį. Kai konservatorijoje pradėjau lankyti kompozicijos pamokas, šis užsiėmimas iš pomėgio tapo viena studijų krypčių, į kurią aš norėjau gilintis. Net studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nusprendžiau lankyti papildomas paskaitas, domėjausi, kaip žmonės tuo profesionaliai užsiima.
– Daug koncertuoji? Kaip įvertintum Sedos festivalį?
– Koncertuoti tenka nelabai daug. Kaip kariljonininkas šiuo metu dažniausiai pasirodau kartu su kolega Witold Maciak. Pavyzdžiui, prieš porą savaičių teko groti tarptautiniame Gdansko kariljono festivalyje. Belgijoje, Nyderlanduose su kolega Witoldu kiekvieną kartą stengiamės aplankyti vis skirtingus miestus ir pagroti keletą mūsų kraštui žinomų kūrinių. Sakyčiau, mano aktyvesnė koncertinė veikla dabar tik įsibėgėja.
Kalbėdamas apie Jono Vozbuto vadovaujamą festivalį pirmiausia norėčiau paminėti, kad šis renginys labai jaukus. Buvo labai malonu matyti, kad į mažojo kariljono koncertą susirinko tiek daug žmonių. Manau, kad šis dalyvavimas rodo, jog žmonėms tokių koncertų Mažeikių krašte trūksta. Kai skaičiau koncertines programas, džiaugiausi, kad festivalyje skamba ir nedažnai girdimi instrumentai – arfa, kariljonas…
Labai tikiuosi, kad šis festivalis plėsis ir didės žmonių susidomėjimas šiuo festivaliu.
Profesorius Vincent LHERMET: „Tegyvuoja Sedos festivalis!“
– Koncerto „Vivi felice!“ svečiai liko sužavėti jūsų atliekamos muzikos. Kaip kilo idėja sukurti ir įgyvendinti būtent tokią muzikinę programą?
– Kai kūriau muzikinę programą „Vivi Felice“, norėjau pasiūlyti kiek kitokią koncertinę patirtį plačiajai auditorijai – su muzika, kurią mėgstu, istorija ir šiuolaikine kūryba, kad praeitis ir dabartis susijungtų į vieną dramaturginę visumą.
Viskas prasidėjo nuo Matteo Franceschini kūrinio, kurio pasaulinę premjerą 2022 m. atlikau Paryžiuje. Šis kūrinys man pasirodė toks stiprus, kad nusprendžiau jį paversti pagrindiniu šios programos tašku ir galiausiai jos kulminacija. Kūrinys pasakoja apie migrantus, kurie nuolat patiria nelaimes Viduržemio jūroje, ir atliepia vieną svarbiausių mano, kaip menininko, įsitikinimų: nors kiekvienas iš mūsų gimstame turėdami tam tikrą tautybę ir pasą, iš esmės visi esame migrantai, nuolatos keliaujantys bei nenustygstantys vietoje.
Būtent tai, mano nuomone, mus jungia, skatina kurti, įsiklausyti į kitus, padėti ir išlikti kukliems pasaulyje, kuris kartais būna toks sudėtingas ir nesuprantamas.
Džiaugiuosi, jog šia istorija galėjau pasidalyti su Sedos publika praėjusią savaitę, pasitelkdamas muziką, kurią sieja viena bendra tema – migracija nuo viduramžių iki šių dienų.
– Kaip jautėtės grodamas nelabai didelėje, bet labai senoje Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje?
– Kartais sakoma, kad reikia laužyti klasikinės muzikos taisykles. Priešingai, manau, kad reikia išsaugoti ritualinį klasikinio koncerto pobūdį, kartu atnaujinant jo formą, kad būtų galima nuoširdžiai dalytis menu su publika – tačiau abiem kryptimis. Tai reiškia, kad aš šį tą duodu publikai, o ji savo klausymusi ir vidinėmis vibracijomis šį tą grąžina man. Būtent tai ir suteikia gyvam atlikimui absoliučiai unikalų pobūdį bei yra priežastis, kodėl egzistuoja toks festivalis Sedoje.
Šioje nuostabioje medinėje bažnyčioje, kurios vidinę erdvę lengvai perskrodžia balti plazdantys kaspinai – įvijos, pajutau šį tą labai stipraus, būdamas tarp žmonių, kurių daugumos iki tol nepažinojau. Atrodė, tarsi jie nuo pat koncerto pradžios būtų leidęsi į kelionę kartu su manimi.
Mane ypač nustebino tai, kad fotografė Gražina užfiksavo daugybę žmonių žvilgsnių, kurie koncerto metu buvo patraukę mano dėmesį. Ji dirba nuostabiai, o jos noras užfiksuoti ryšį tarp muzikos, muzikanto ir žmonių, kurie jos klausosi, man yra labai artimas.
– Ko palinkėtumėte Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios muzikos festivaliui?
– Esu įsitikinęs, kad šis festivalis toliau augs, plėsis ir vis labiau garsės, vadovaujamas Jono Vozbuto ir žmonių, kurie rūpinasi kiekviena, net ir mažiausia koncertų organizavimo detale.
Išskirtinis Jono, meno vadovo, intelektas ir jautrumas, manau, leis šiam festivaliui klestėti. Ateityje, tikiuosi, skambės koncertai abiejose bažnyčiose (o gal ir kitose netikėtose, neįprastose erdvėse?), suteiksiantys galimybę atrasti daug naujo, patirti džiaugsmo ir geriausių emocijų, kurių mums visiems taip reikia.
Tegyvuoja Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios muzikos festivalis!
Gražinos PLONIENĖS nuotr.
