Plungėje pasklido kalbos, kad iš savo pareigų traukiasi miesto seniūnas Gintaras Domarkas. Taigi suskubome aiškintis, ar tai tiesa, o gal kažkieno paleista „antis“? Gavę seniūno patvirtinimą, kad jo pasitraukimas ne gandas, kalbamės apie šio sprendimo priežastis.
– Ko gero, visiems dabar labiausiai rūpi, kas lėmė tokį sprendimą?
– Savotiškai džiaugiuosi, kad per pastarąsias dvi savaites klausimo „Kodėl?“ sulaukiau dažniau nei pasitenkinimo šūksnių: „Seniai reikėjo“, „Pagaliau“. O įvardyti vienos konkrečios priežasties tikrai negalėčiau, jų – daug, tik dabar visos iškart „suplaukė“ į vieną vietą.
– Mūsų žiniomis, dabar einate seniūno pavaduotojo pareigas. Kai kam toks sprendimas gali pasirodyti keistas.
– Jei prieini didelį akmenį ir matai, kad jo nepakelsi, manau, protingas žmogus jo net nebandys kelti. Taip ir užimant vienas ar kitas pareigas, reikėtų žiūrėti, ar sugebėsi su jomis susitvarkyti. Nors, beje, Lietuvoje – atvirkščiai, imamasi darbų, kurių galbūt nepavyks įvykdyti.
Kalbant apie karjerą, manau, kiekvienam žmogui skirta tiek, kiek jis gali pasiekti. Taigi galvoju, kad aš į savo viršūnę per seniūnavimo laikotarpį jau įkopiau. Be to, pavaduotojo darbas daug konkretesnis ir man labiau „prie dūšios“. Nuo vasario 3-osios oficialiai esu seniūno pavaduotojas.
– Norite pasakyti, kad seniūno pareigos Jums buvo nemielos?
– Seniūno darbo spektras labai platus. Man, kaip konkretumą mėgstančiam žmogui, labiau patinka konkretus darbas. Bet ramia sąžine galiu pasakyti, jog visus tuos metus stengiausi dirbti sąžiningai. O kaip man pavyko ar nepavyko, paliksiu nuspręsti visuomenei. Žinoma, ne viską įgyvendinti pasisekė iki galo, nesiginu, kad galbūt ir klaidų padariau.
Be to, ir sveikata nėra geležinė.
– Dešimties balų vertinimo sistemoje, kokiu pažymiu save įvertintumėt?
– Manau, kad 7-8 tikrai galėčiau sau parašyti. Niekada nelaikiau savęs idealiu, žinau, ką padariau, ko nepadariau, kur privėliau klaidų. Neslėpsiu, yra darbų, dėl kurių man gėda. Tačiau aš žinau priežastis, kodėl taip atsitiko, kodėl pasielgiau vienaip, o ne kitaip.
– Ne paslaptis, kad finansavimas seniūnijai skiriamas mažas, o norai ir reikalavimai – dideli.
– Galiu pasakyti tik tiek, kad kiekvienas, pretenduojantis eiti vadovo pareigas, turi susikūręs savo strategiją. Ją turėjau ir aš. Gal naujo seniūno strategija bus visai kitokia, bet jei tik reikės, aš visada pasirengęs pasidalinti įgyta patirtimi, pagelbėti.
– Sakoma, kad nauja šluota naujai šluoja. Ar nebijote, jog naujas seniūnas gali norėti rinktis savo komandą?
– Dėl savęs nebijau. Prieš dešimt metų, eidamas dirbti į seniūniją, kardinaliai pakeičiau savo gyvenimą, tad, jei reiks tą patį padaryti, ką gi. Galiu pabūti ir bedarbiu. Gal mano gyvenimo pokyčiai turi vykti kas dešimtmetį? Su manimi dirbusius specialistus tikrai galėsiu rekomenduoti naujajam seniūnui, o kaip jis ar ji nuspręs – bus matyti.
– Devyneri metai seniūno pareigose nėra mažai, kokiais darbais galite pasidžiaugti, o ko galbūt nepavyko padaryti?
– Džiaugiuosi sutvarkyta užtvanka Dariaus ir Girėno gatvėje, riedutininkams pastatyta rampa. Nors tų darbų atlikta ne vienas ir ne du, bet ne visi jie turi išliekamąją vertę. Beje, planuoju pateikti savo devynerių metų darbo ataskaitą, ten ir bus sukonkretinta, kas padaryta, o kas ne.
– Ko palinkėtumėt būsimajam miesto seniūnijos vadovui?
– Ko gero, to, ko man nepavyko padaryti, nors ir stengiausi: užmegzti ir išlaikyti „meilės ryšį“ tarp dviejų pastatų – seniūnijos ir Savivaldybės.
– Ačiū už pokalbį.
