Visą praėjusią savaitę Alsėdžiuose vyko pasitarimas, kurio metu gvildenta medinio kultūros paveldo išsaugojimo tema. Į viešosios įstaigos Kultūros paveldo akademijos ir Kultūros paveldo departamento Telšių teritorinio padalinio organizuotą renginį sukviesti paveldosaugininkai, architektai, istorikai, restauratoriai ir kiti. Daugiausiai dėmesio skirta Alsėdžių kapinėse stovinčiai medinei koplyčiai, kuri tyrinėtojams atskleidė ilgiau nei šimtmetį saugotą paslaptį apie šventųjų relikvijas bei kitų netikėtumų.
Pasitarimo dalyviai į Alsėdžius susirinko gegužės 10-ąją, pirmadienį. Tarp renginio dalyvių buvo ir svečias iš Norvegijos – Ola Storsletten, skaitęs pranešimą apie istorinių medinių pastatų išsaugojimą Norvegijoje.
Pirmąją dieną apžiūrėta Plungės dvaro sodyba ir patys Alsėdžiai, kurie, kaip miestelis, įtraukti į Lietuvos urbanistinių paminklų registrą. Specialistai visas dienas klausėsi pranešimų apie medinius pastatus: šio kultūros paveldo apsaugą, su šia sritimi susijusius teisės aktus, regioninius savitumus, tyrimų reikšmę ir t. t. Be to, domėtasi Alsėdžių miestelio statiniais, na, o daugiausiai dėmesio skirta miestelio kapinių koplyčiai.
Penktadienį į dalyvius kreipėsi Jo Ekscelencija Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė, Žemaičių Kalvarijos dekanato dekanas Andriejus Sabaliauskas, Alsėdžių parapijos klebonas Edgaras Petkevičius, pasitarimą organizavę Kultūros paveldo akademijos projektų vadovė Indrė Rutkauskaitė ir Kultūros paveldo departamento Telšių teritorinio padalinio vedėjas Antanas Eičas.
Paskutinioji renginio diena skirta veiklai apibendrinti.
Architektas Jurgis Bomblauskas akcentavo, ką vertingo ir saugotino aptiko Alsėdžiuose, ir kokie svetimkūniai nepuošia bendro miestelio vaizdo. Prisiminta Alsėdžių, kurie pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose minimi 1253 metais, istorija, paminėta, kad pagrindinis miestelio statinys yra bažnyčia, aplink kurią rikiavosi visi kiti pastatai. Specialistams labiausiai už akių kliuvo bažnyčios šventoriuje ant betoninės „kojos“ pastatyta medinė koplytėlė, ne skiedrinis, o skardinis varpinės stogas, plastikinėmis lentelėmis apkalti senieji gyvenamieji pastatai, o labiausiai esą akį rėžia geltonas mokyklos pastatas. Nors esama ir vertybių – apleistų, bet autentiškų visuomeninės, gyvenamosios, ūkinės paskirties statinių, atspindinčių tikrą žemaitiškąją urbanistiką.
Detaliausiai ištirta Alsėdžių kapinių koplyčia. Apie ją papasakojo architektas Ramūnas Banys ir sienų tapybos restauratorė Ieva Stumbraitė. Specialistai savo analizę pradėjo nuo matavimų ir polichroninių tyrimų, paskui nustatė defektus ir padarė išvadas. Koplyčios pamatai – akmeniniai, sienos – rąstinės, langų rėmai ir dalis stiklų – rankų darbo, viskas sukalta medinėmis vinimis, lauko durys išlikusios autentiškos. Pasak R. Banio, norint koplyčią prikelti naujam gyvenimui, būtina atlikti išsamesnius tyrimus, daug ką keisti, restauruoti.
Restauratorė I. Stumbraitė pasidžiaugė, kad koplyčios sienų tapyba nebuvo uždažyta, jos nereikėjo ieškoti. Ant sienelės, esančios šalia altoriaus, aptiktas senesnis, iš kitų gerokai išsiskiriantis dekoras. Jis tyrinėtojams leidžia spėti, kad dalis lentų koplyčiai statyti buvo atvežta iš nugriautos Kęstaičių bažnyčios, už kurios išlikimą XIX amžiaus pabaigoje vietos tikintieji praliejo savo kraują. Specialistus nustebino ir auksu puoštas koplyčios altorėlis.
Patį svarbiausią tyrinėtojų radinį pristatė dekanas A. Sabaliauskas. Iš XIX amžiaus išlikusiame lotyniškame tuometinio Sedos klebono Jono Tamašausko rašte sakoma, kad Žemaičių vyskupo Paliulionio įpareigojimu 1897 metų rugsėjo 13 dieną jis atvyko į Alsėdžius ir nustatyta trumpąja forma atšventino koplyčią bei į akmeninę plokštę įdėjo, metaliniu dangčiu uždengė ir užantspaudavo relikvijas.
Šią akmeninę plokštę seminaro dalyviai rado koplyčios altorėlyje. Relikvijas atidengti patikėta JE Telšių vyskupui J. Borutai. Pagal identifikavimo ženklus nustatyta, jog tai kankinių Šv. Justino ir Šv. Sulpicijaus relikvijos. Paklaustas, koks radinio likimas, dekanas A. Sabaliauskas atsakė: „Relikvijas saugosime, o kai koplyčia bus restauruota, grąžinsime jas į altorių“.
Baigiamąjį žodį tarusi departamento direktorė D. Varnaitė apie medinę architektūrą kalbėjo liūdna gaida: „Šiandien dar gaiviname mirštantį ligonį, bet turime žvelgti tiesai į akis – medinio kultūros paveldo ateitis liūdna, gresia išnykimas. Todėl dabar, kol dar įmanoma kažką padaryti, turime imtis veiksmų“.
Kada Alsėdžių kapinių koplyčia bus restauruojama, dar nežinia, tačiau panašu, jog likimo valiai ji nebus palikta.
