Gimė latvių šeimoje, bet yra lietuvė. Svajojo studijuoti geografiją, pasirinko agronomijos mokslus. Nuo jaunystės iki pensijos dirbo pedagoginį darbą, o karjerą baigė kaip ilgametė muziejininkė. Taip paprastai keliais žodžiais būtų galima nusakyti Mildos Vyšteinaitės gyvenimo istoriją.
Tačiau žmogaus gyvenimas nėra paprastas. Apie tai ir kalbėjome su aukštaite M. Vyšteinaite, likimo posūkių atvesta į Žemaitiją ir atradusia čia savo namus.
Iš Biržų rajono Krauklių kaimo kilusi Milda svajojo apie geografijos studijas – labai norėjo pažinti pasaulį. Bet baigusi Nemunėlio Radviliškio vidurinę mokyklą mergina pasirinko agronomijos studijas Žemės ūkio akademijoje. Praktiškumas nusvėrė svajonę – akademijos studentams mokėjo didesnę stipendiją, kas našlaitei buvo itin svarbu.
Po studijų jauna specialistė buvo paskirta į Raguvėlės (Anykščių r.) žemės ūkio technikumą. Pradėjusi dirbti kaip pedagogė, greitai palypėjo karjeros laiptais – jai patikėta eiti direktoriaus pavaduotojos pareigas. 1971-aisiais, kai technikumas buvo uždarytas, karjerą tęsė Tytuvėnų (Kelmės r.) tarybiniame ūkyje-technikume. Gyveno M. Vyšteinaitė vienuolyno ansamblio pastate, kur buvo įrengtas bendrabutis. Pirmoji jos pažintis su Rietavu įvyko 1982 metais, kai Tytuvėnų technikumas buvo reorganizuotas į profesinę mokyklą.
M. Vyšteinaitės tėvai buvo valstiečiai. 1945 metais jos tėvą Joną nuteisė už tėvynės išdavystę. „Kokia ta išdavystė… Susiginčijo tėtis su stribu, įžeidė jį labai. Už tai ir buvo nuteistas. Gavo dešimt metų lagerio ir dar septynerius tremties. Kaip išvežė, taip ir nebegrįžo. Mama bijojo, kad ir mus išveš. Bet nevežė. Vaikščiojo stribai į namus, ieškojo partizanų spintose ir paloviuose, tempė viską iš namų. Kai nebeliko ko išnešti, liovėsi ir patikrinimai“, – prisiminė sunkius pokario laikus moteris.
Paskutinę žinią iš vyro M. Vyšteinaitės mama Otilija gavo iš Krasnojarsko krašto, o netrukus – 1958 metais – mirė ir pati. Vienturtė Milda liko viena.
Nedaug turėjo giminių, šiandien jų nelikę, tad net nebėra ko paklausti, kodėl Mildos seneliai latviai, tiek iš tėvo, tiek iš mamos pusės, apsigyveno Lietuvoje. Ir kodėl jai, latvių dukrai, buvo užrašyta lietuvės tautybė. Daug gyvenimo paslapčių užnešė laiko dulkės.
Tokios pačios, kokias ji bandė nubraukti nuo garsios kunigaikščių Oginskių giminės istorijos, kai 1993 metais gyvenimas jai pasiūlė netikėtą karjeros posūkį. „Vos tik sulaukusi pensinio amžiaus, pasitraukiau iš dešimt metų eitų Rietavo žemės ūkio technikumo Agronomijos skyriaus vedėjos pareigų. Galvojau – pailsėsiu. Bet jau po metų Vytas Rutkauskas mane pradėjo raginti rinkti istorinę medžiagą apie Rietavą. Taip netikėtai sau tapau Žemaičių dailės muziejaus muziejininke. Gilinomės į archyvuose saugomus dokumentus, bendradarbiavome su kitais istorikais, kalbinome senuosius rietaviškius, rinkome eksponatus. Įkūrus Oginskių kultūros istorijos muziejų, jau turėjome sukaupę nemažai istorinės medžiagos“, – pasakojo M. Vyšteinaitė.
Tačiau sutikusi prisidėti prie Rietavo muziejininkystės pagrindų kūrimo moteris net nepagalvojo, kad tam reikalui atiduos 23-ejus savo gyvenimo metus. Ji taip pasinėrė į istorijos pėdsakų paiešką, Oginskių giminės paveldo puoselėjimą, kad iš darbo pasitraukė tik praėjusiais metais, atšventusi savo aštuoniasdešimtmetį.
Šiandieną M. Vyšteinaitė prisipažįsta: „Jeigu būtų įmanoma atsukti laiką atgal, rinkčiausi ne agronomiją ir net ne geografiją, o tapčiau istorike-muziejininke. Ieškoti faktų archyviniuose dokumentuose, rinkti juos po kruopelytę ir patirti atradimo džiaugsmą – labai malonu. Dirbant muziejuje reikia didelio kruopštumo ir kantrybės, kurie galiausiai atsiperka.“ Būtent tomis savybėmis ji ir pasižymėjo. Už didelį indėlį steigiant Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejų, nuoširdų darbą įgyvendinant tarptautinį Mykolo Kleopo Oginskio 250-ųjų gimimo metinių projektą, krašto istorinio atminimo saugojimą ir puoselėjimą M. Vyšteinaitė buvo apdovanota simboline gerumo angelo statulėle. Moteris neslepia, kad mero apdovanojimas jai buvo didžiulė, maloni staigmena.
Net pasitraukusi iš muziejaus M. Vyšteinaitė nenustojo domėtis istorija. Laiką leidžia skaitydama knygas ir keliaudama atsiminimų takais. O prisiminti moteris tikrai turi ką. Kaip išsikalbėjome gurkšnodamos kavą, Mildos didžioji gyvenimo aistra buvo kelionės. Pedagogai turi ilgas atostogas, o jas M. Vyšteinaitė leisdavo keliaudama. „Man niekad nerūpėjo nusipirkti kilimo, svarbiausia buvo išvykti, pažinti, pamatyti. Iki šiol prisimenu, kaip 1976-aisiais leidausi į pirmą kelionę laivu. Dvidešimt keturios paros Šiaurės jūromis. Tokios patirties neįmanoma užmiršti“, – kalbėjo buvusi muziejininkė.
Keliavo Milda daug – išvaikščiojo Altajaus, Karpatų, Tian Šanio kalnus, plaukdama valtimi grožėjosi Karelijos gamta. Buvusią Tarybų Sąjungą, kaip pati sakė, yra skersai išilgai išvažinėjusi. Tik į užsienį jos, politinio kalinio dukters, niekas neišleido. Vis dėlto M. Vyšteinaitei pavyko nukakti į Bulgariją, o Lietuvai tapus laisva, 2000 metais aplankė ir Švediją.
Moteris apgailestauja, kad ne visur, kur norėjo, spėjo apsilankyti – nepamatė geizerių Kamčiatkoje, nejodinėjo žirgais po Pietų Altajų. Dabar aštuoniasdešimtmetė keliauja tik padedama knygų – dažniausiai po Lietuvos dvarus. Džiaugiasi, jeigu jie patenka į geras rankas, yra restauruojami, prikeliami naujam gyvenimui.
Pragyvenusi Rietave daugiau nei trisdešimt metų, M. Vyšteinaitė save jau laiko rietaviške. Į Aukštaitiją ji niekada nebeplanavo grįžti. „Ten, kur buvo mano tėviškė, dabar plyni laukai. Nebeliko tame krašte nė vieno giminaičio. Tad mano vieta – Rietave“, – sakė Milda.
