Šiuos žodžius, paklaustas, kuo jam svarbi Žemaičių Kalvarija, pasakė Bazilikos vikaras, kanauninkas, teologijos licenciatas, dabartinis Žemaičių Kalvarijos dekanas Andriejus Sabaliauskas. Jis mielai sutiko atsakyti ir į kitus mūsų laikraščio redakcijos klausimus.
– Iki šiolei dekanatas buvo Plungėje. Čia rezidavo ir dekanas. Tačiau Telšių vyskupo dekretu Plungės dekanatą nuspręsta pavadinti Žemaičių Kalvarijos dekanatu. Žemaičių Kalvarijoje reziduojate ir Jūs. Kodėl taip atsitiko?
– Pagal ankstesnę bažnytinę teritorinę administravimo sistemą Telšių vyskupija buvo suskirstyta į dešimt dekanatų. Tik jau gerokai vėliau atsirado dar vienas – vienuoliktasis – Gargždų dekanatas. O nuo šių metų birželio 1 dienos Telšių vyskupo dekretu administravimas dar pakoreguotas: Plungės dekanatas pervadintas, tiksliau – jam sugrąžintas senasis istorinis pavadinimas – Žemaičių Kalvarijos dekanatas. Nuo šiol čia bus ir dekano rezidencija.
Beje, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ jau seniai puoselėjo mintį Plungės dekanatą pervadinti Žemaičių Kalvarijos vardu. Beje, iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios Plungės dekanato dekanai dažniausiai reziduodavo Žemaičių Kalvarijoje. Dar Lietuvos nepriklausomybės laikais dekanatas buvo vadinamas Alsėdžių vardu, Plungės vardas jam buvo suteiktas, kai Plungė tapo rajono centru. Plungė ir toliau išlieka didžiausia dekanato parapija, todėl čia veiks (kaip ir iki šiol veikė) dekanatiniai centrai – Šeimos ir kiti.
– Įsivaizdavome, kad dekanas turi būti jau subrendęs ir bažnyčiai nusipelnęs kunigas. Jūs esate pakankamai jaunas.
– Dekano amžius nėra griežtai apibrėžtas. Šiais laikais yra ir gana jaunų. Dėl nuopelnų bažnyčiai negalėčiau nieko pasakyti – tiesiog dirbu, kas tuo metu reikalinga. Nemanau, kad tai ypatingi nuopelnai.
– Manau, kad tikintieji norėtų labiau pažinti savo dekaną.
– Mano tėviškė – Raseinių rajono Nemakščių parapijoje. Gimiau žemdirbių šeimoje. Baigęs Nemakščių vidurinę mokyklą, 1997 metais įstojau į Telšių kunigų seminariją. 2003 metais apsigyniau magistro laipsnį ir atvažiavau darbuotis į Žemaičių Kalvariją. Šeima laikėsi katalikiškų tradicijų. Tėvas mirė man dar tebestudijuojant. Liko viena mama.
– Vidurinę mokyklą baigėte su pagyrimu, tad visų aukštųjų mokyklų durys buvo atviros. Kodėl pasirinkote tarnystę bažnyčiai?
– Turėjau gražų pavyzdį. Jau minėjau, kad augau tikinčioje šeimoje. Kiekvieną sekmadienį lankydavome bažnyčią, o mano šviesaus atminimo močiutė, nors jau buvo silpnos sveikatos, iš ryto ir vakare 4,5 kilometro eidavo iki bažnyčios. Jos tvirtas tikėjimas mane tiesiog žavėjo.
Dar silpnai vaikščiojau, tad mama sekmadieniais mane ant rankų nešdavosi į bažnyčią. Poterius išmokau anksčiau negu skaityti. Gerai prisimenu vaikystę, kai pavargęs kartais bažnyčioje užmigdavau mamai ant rankų. Mokykloje gerai mokiausi, buvau pakankamai aktyvus, tad dalyvavau meno saviveikloje, turėjau draugų. Ne, niekas – nei klasės draugai, nei mokytojai – iš manęs nesityčiojo, nors visi žinojo, jog kas sekmadienį lankau bažnyčią. Ir dabar mielai užsuku į savo buvusią mokyklą, susitinku su mokytojais, klasės draugais. Jie ir dabar sakosi nujautę, jog aš rinksiuosi kunigystę.
– Turėjote gražią sodybą, augote vienintelis sūnus, tad kaip tėvai reagavo sužinoję, kad renkatės kunigystę?
– Tiesa, tėvukas susirūpinęs žvelgė į savo ūkį, tačiau nedraudė man rinktis kunigystės ir neatkalbinėjo. Tėvai priėmė tai kaip mano paties laisvą apsisprendimą.
– Minėjote, kad jau vaikystėje buvote visuomeniškas. Netrūksta darbų ir dabar, o, tapus dekanu, dar gerokai prisidės. Kaip juos visus įveiksite?
– Dievas paprastai žmogui darbų skiria tiek, kiek jis gali nuveikti. Darbo Bažnyčioje tikrai netrūksta. Aukoju Šv. Mišias, dėstau jauniems klierikams, turiu kelias savaitines tikybos pamokas mokykloje, esu Telšių vyskupijos Tribunolo teisėjas, Žemaičių Kalvarijos senelių namų, Vaikų ir jaunimo dienos centro direktorius, dalyvauju vietos bendruomenės veikloje, o nuo šiol prisidės ir dekanato darbų. Tiesa, domiuosi Žemaičių Kalvarijos istorija. Toks jau gyvenimas, o kaip jį nugyvensi, priklauso tik nuo tavęs paties.
– Dėl pašlijusios dabartinės moralės žmonės kaltina spaudą, televiziją, kartais tvirtina, kad šiuo klausimu aktyvesnė turėtų būti ir bažnyčia. Kaip atrodo Jums?
– Man atrodo, kad dėl to blogio, kuris ypač pastaruoju metu ženklus mūsų gyvenime, kalčiausia yra mūsų praeitis, kuri iš po mūsų kojų išmušė vertybių skalę. Iš žmogaus gyvenimo dingo Dievas. Bažnyčia neliko nuošalyje. Ji dirba savo darbą: ruošia vaikus sakramentams, stiprėja Bažnyčios ryšiai su šeimomis, su žmogumi. Tačiau visuomenėje atsiranda individų, kurie kaltina Bažnyčią, tarytum ji pažeidžia žmogaus teises.
Pašlijusi moralė – tai ne tik šių dienų problema. Prisiminkime karus, revoliucijas. Kiek žaizdų liko žmonių širdyse ir kas jas gali išgydyti? Nebemokame atleisti. Laiko tėkmė ta pati, tačiau žmonės keičiasi ir ne visada į gerąją pusę.
– Ką Jums reiškia Žemaičių Kalvarija?
– Žemaičių Kalvarija man – labai brangi vieta. Todėl, kad čia žmonės niekada nebijojo liudyti savo tikėjimo. Be to, čia teko atlikti praktiką dar klierikavimo laikais. Tada dar su vienu klieriku tvarkėme Bazilikos archyvą, klasifikavome dokumentus, knygas. Buvo labai įdomu susipažinti su vietos istorija.
Čia gyvena daug puikių žmonių, per atlaidus pamatome daug pažįstamų veidų. Visa tai susilieja į visumą, kuri šildo širdį.
